Balta kaitra slenka mažais langeliais,
čigoniška madona žvelgia išsigandusi,
prie tavęs glausdama murziną vaikelį,
Obelys gaudo saulės voratinklius.
Suverstuose daiktuose glūdi užsimiršimas.
Palieti gūnią, žėrinčią aukso kruopelėm,
pakilnoji surūdijusią pasagą, ir liejasi kaitra,
tirpydama sienas su mėlynais rašteliais,
byrančiais dažais nuo lubų; krenti
į šviesą, ir nėra išsigelbėjimo, jos šešėlio
lieptas
neatsiremia po kojom, senas lietsargis -
tamsiai
juodas, pelynų kvapas migdo. Atsigulsiu ant
maišelių
su džiovintais obuoliais lyg peliukas;
viskas liepsnoja baltuma, pradingiu vasaros
sapne; daiktai judės iš tyko, durų nugara
slinks voras su kupra, kažkas juoksis,
smuikai grieš išsiderinę, šoks nematomos kojos
dulkių debesis keldamos, vanago šešėlis
užtemdys
langelį, ant jo aš užlipsiu; koks nerimas!
Širdis mana, nepaprasta kvaišelė, alps iš baimės;
rodyklės laikrodžio, rūdim apvilktos, pajudės,
išskrisiu per
patį vidurdienį, supraskit mane, jos daiktas
neturėjo
rankų, joks lietsargis neapsaugojo, ir niekas
neverkė, aš pats kūkčiojau, pakilęs virš trobelės:
meile, meile, mano meile, pradingai šiam
sūkury, ant tvarto stogo degė žvakė dienos vidury,
mano kojos buvo ilgos ir storos, tarp jų
nardė kregždės kaip buožgalviai liūdni,
ant prieklėčio gulėjo knyga, vištų apdergta, -
viskas per nieką.
O platumos! Žydros erdvės, sukritusios karvės prie
vandens;
skridau be kvapo, apačioje šokinėjo trobų
juoduliai;
ak šakelės liaunos, oras žydėjo baltas, aukso
lankos saulės vidury.
Gal pamiršai, mane tu pamiršai?
Kažkada atidariau tuos spąstelius ir išleidau
tave į laisvę
su maža karūna ant suveltos galvos;
ką dabar darysiu, kai mane patį neša karštis
baltas,
širdis groja nuo nežemiškos meilės sielvartingai,
ir žodžiai baisiai balti toj knygoj, bet viskas
per nieką.
Mano akys išbalo nuo padangės, meile.
Buvai labai maža spąsteliuos, tu valgei pirštus
ir gėrei savąjį kraują, dabar - amen, kas kaltas?
Aš - kilniadvasiškas, žiūrėk, kaip spindi krūtinė -
jokios apgaulės, ir jausmų avelės baltos.
Pamiršai,
save pamiršai, mano meilei dieviškas ir susiraukęs.
O vakaras auksinis, tu liūliuoji kaip vandenys,
ir vilnis šilta atneša mane prie to paties akmens
į žmogaus veidą panašaus.
Numeta lyg mažiausią peliuką, ir prisiglaudžia
prie šalčio, purvo pėdsako, prie baimės,
kad manęs nebemylės, tik mindžios, apspjaudys.
paliesti lūpomis. Ką? Turgaus aikštę? Slenkstį?
O, meile, nežinau, kuris iš mudviejų
blogesnis,
gaila, kad joks teisėjas dar negimė, kad
nubaustų
meilę - koketę, o gal velnias mumyse lindi?
Trobelė paniurus, mažyčiai langeliai blyksi įtūžę.
Koks vakaras! Mano proseneliai pasislėpė uosyje;
ramybė jiems, šnarėjimas vos girdimas.
Kiek daug aukso, nepasveriamo; saulėlydis -
mylimiausias paros laika, kaip bažnyčioje;
ir viskas praeina, o ne, mylimoji, tik mes išeisime
iš šio pasaulio, susikabinę už rankų, aš taip
nenoriu;
grindims skuduras - ant vielos, ir tas -
paauksuotas;
o meilė liks ore, ji braižys linijas, prieš naujus
paveikslus, kai mūsų jau nebus. Aš sukryžiuoju
rankas ant krūtinės ir verkiu lyg provincijos
kvailiukas:
kokie mes laimingi, meile, bet nesakysiu -
po velnių:
ir ką prajuokins šie graudūs, juokingi žodžiai?
Kas raudos?
Vakaras mazgoja ir mazgoja basas mano kojas,
žmogeliai paprastučiai valgo darže prinokusius
pomidorus.
Kelinta - valanda? Koks dabar - amžius?
Kada tai buvo?
Kokios pavardės, adresai? Parodykite, prašau,
dokumentus,
ir kad visi būtų antspauduoti, su parašais.
O... mes aukso smiltelės, ir mes galingi
Saulėlydyje kaip marios.
O kregždės, baltais pilveliais, vis rašo
dangaus platybėse; kažkas atsidūsėja krūptelėjęs
lange pravertam, užverčia puslapį,
ir ašaros liejasi, ašaros švelnias. O, meile,
ar nepanašu tai į pasaką dievišką?
Aš galvoju - niekas mūsų jau nepakartos.
Kokie stori mano pirštai, sunerti ant krūtinės,
kokia paslaptis išmintinga, kaip ir visas
pasaulis.
Paskui naktis su serbentų krūmais belsis
į langelį,
kaštonas prie kaimynų tvoros bus keistai
susiraukęs,
aš vaikščiosiu tamsoje, pirštų galais liesdamas
veidus,
laikrodžius, daiktus; patekės mėnuo, takas jo
sidabrinis
apšvies vaiduoklių kojas, pats išsiskleis lietsargis.
Ieškosiu, ieškosiu kažko, murmėdamas tavo vardą:
meile, meile...