Plyšusios pakrantės

Pajūry, suplėšyton bangų, smėlėtosion pakrantėn
Rytas su rūku parankėj, tarp nakties duknų nukrito.
Kas atmins, kad burnoje gyvenimą su smėliu kramtėm
Ir su nauja diena kaskartą prašėm kąsnio nenuryto.

Bangos atsimušdamos į seną laivą, jūrų vilką
Ištrenkė iš denio jo girgždėjimą papuvusių lentų.
Mes žengdami audrom pro šimtakojį vėjų tiltą
Tėškėmės į kalvą tarp pušų, į žemę nulenktų.

Saulėlydžiai, saulėtekiai įstrigę danguje į skliautą,
Nušvietė pajūrio veidą, šėlstantį tarp plyšusių krantų -
Kiek aukotąsi, tikėta ir už laisvę kiek kariauta,
Kiek kūnų užšifruotų raštuose nežinomų randų.

Bet jūra, jūra gintaro langais ir smėlio durim,
Laisva gal bus - be antrankių ir geležinių pančių.
Į sielas ir į kopas vyteles nudžiūvusias sudūrėm,
Įsmeigdami sau ilgesį pajūrio plyšusių pakrančių.