***

tik dvejonėmis savo gyva lietūs dulkia ir dulkia
virš siūbuojančių bokštų šventyklų ir mano galvos
rudenėjančio ryto gaiva greit saulėtekis gulkim
kad sapnai tarsi vėjas parblokštų ir savo spalvos
neatskleistų diena – tems anksčiau negu užvakar temo
monotoniškai beria lietus į palangę raides
kad dėliotumėm vardo vardus kad keistom anagramom
gultų raidės ant dulkių kol pačios pavirs į dulkes
nebereikia tikėti juk tik netikėję išliko
tik klaustukais ir daugtaškiais žodžiai gyvi tariami
neryžtingai pakėlusi ranką dvejojanti nikė
žvelgia lietui į veidą ir netiki lietumi