Naktis ant žirgo be galvos,
Atjos, su puokšte chrizantemų,
Mėnulis sidabriniais pirštais gros,
Seniai girdėtą laidotuvių temą.
Ir kris šešėlis melsvas nuo švelnios širdies,
Kai kapinių tylos pralaužęs sieną,
Išeis velionis, pasitikt mirties,
Sekundei pagalvos: "Geriau nustipt galėjau dieną... ".
Kaip artimieji, draugiškai sustos
Į eilę zombiai, dėl šviežios žmogienos,
O sodrų kvapą, pūvančios maitos,
Nustelbs viltis į visagalį Dievą...