Valkata

Trapi kaip stiklas
Stingdanti tyla
Ir įsirėžę akys
Į beprasmę juodą
Tamsą.
Ir snaigės,
Tirpstančios ore,
Apgaubs gyvenusįjį
Ant asfalto.

Lyg per sapnus
Ataidi žingsniai
Ir aplenkia
Kitu keliu.
Jo purvini
Sustingę pirštai
Jau niekad
Nemaldaus
Praeinančių žmonių.

Suplyšęs švarkas,
Lopytas dar pernai
Kišenėj nuotrauka
Per pusę
Sulenkta sena.
Tie žmonės,
Kur šypsojos tąkart,
Dabar su juo
Laimingi visada.

Dabar jis ten,
Kur nebeliko nieko.
Kur vėjas
Plaiksto skalbinius
Linų. Šaligatvio
Seniai jau
Nebeliko. O
Vėjas kupinas jau
Mirusių dainų...