Berniukas ir grožis

Lengvas ir skaistus,
švelnus kaip baltas sniegas mėnesienoj
berniukas pasiklydo laukuose
bandydamas surasti gėlę
tarp ražienų.

Mažom rankutėm glostė plunksnas
ramaus pavasarinio vėjo
ir uodė orą
(atsargiai, lyg nenorom)
dangus kvepėjo medumi
ir lijo pienu.

Prigludęs prie vėsaus akmens
(į saulę tiesė galvas ievos)
berniukas žvelgė paslapčia
kaip žaidžia vakaras
tolyn vis besidriekiančiais šešėliais
pievoje.

Pamerkęs kojas ryto rasoje
jis klausėsi čiulbėjimo
tylios giesmės iš lūpų vėjo
ir jį užliejo ilgesys
pravirko tujos pakely
o kelias driekėsi į niekur.

Pakilęs iš minkštučių patalų,
kuriuos paklojo žydinčios purienos
berniukas bėgo nesustodamas pirmyn
ieškojo grožio
pievoj
vienišas.