Ruduo vis toks pat

Ruduo vis toks pat
Ir kas kartą kitoniškas-
Apniukęs dangus,
Aštrūs skausmo lašai,
It ilgesio laiškas
Beviltiškai
Žmoniškas,
Kurį benueinančiam
Laikui  rašai.
Laukimo minutės
Sustingsta ir dūžta,
Pažyra stikliniai
Karoliai žeme,
Kol rudenio ašaros
Susuka gūžtą
Visai kaip namie -
Pačiame viduje.
Ilgai dar pulsuoja
Betvinkstančios votys
Tik rodos, kad kaltas
Ruduo, o ne mes,
Nes rudenį visos
Gyvenimo stotys
Suskyla į daug
Mažesnes stoteles.