Rašyk
Eilės (73664)
Fantastika (2198)
Esė (1498)
Proza (10402)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Jau dvi valandas kratausi senu autobusu, pradvisusiu prakaitu, ožkų sūriu ir pigiu vynu. Bijau užmigti, kad nepražiopsočiau stotelės, kurioje turiu išlipti. Bijau pamiršti jos pavadinimą, nes neužsirašiau. O dabar nebeturiu jėgų užsirašyti. Vis dėl to  alinančio karščio... Todėl budžiu priglaudus skruostą prie dulkėto lango stiklo ir mintyse kartoju: Mon-te-frio. Ten reikės išlipti ir rasti kelią į seną geležinkelio stotį. Kurioje tu mane pasitiksi. Pro langą stebiu nesibaigiančius alyvuogių laukus. Lėtai  šitame nesikeičiančiame fone gimsta bjauri mintis. Ryškėja, dingsta, vėl atsiranda. Tarsi holograminis užrašas sename atviruke. Ar tik nebūsiu vėl pakliuvusi į spąstus.
Nuo tos minties ima pykinti. Stumiu ją šalin ir bandau grožėtis pietų Ispanijos peizažu. Bet bjaurios mintys paprastai būna dar ir įkyrios. Dar labiau prilimpu prie autobuso lango ir bandau tavęs nekęsti.
„Montefrio! “ sušunka vairuotojas ir aš vos spėju išsiristi iš autobuso. Stoviu ir liūdnai dairausi, ko galėčiau pasiklausti kelio. Kelios mano buvusios bendrakeleivės draugiškai linksi galvomis, bet nesupranta nė žodžio angliškai. Pirštu piešiu kelio dulkėse traukinį. Jos suklega dar garsiau, ima juoktis, draugiškai kumšteli mane ir pamojuoja ranka kažkur virš mano galvos. Suprantu, kad turiu grįžti. Užsiverčiu kuprinę ir velkuosi. Bjaurioji mintis velkasi paskui. Jei tai yra tavo planas, tai dabar turėčiau pasiklysti. Tuomet matyt apsiverkti, po to susikaupti ir kažkaip išsikapanoti. Tada turėčiau tau įteikti padėkos tekstą, kurį moku mintinai: „Kaip gerai, kad privertei mane įveikti save, aš didžiuojuos savimi, aš ir vėl supratau, kad pasaulis iš tikrųjų yra daug paprastesnis, nei aš maniau ir nieko šiame gyvenime iš esmės nėra neįmanomo ir t. t. “. Kad nesuskysčiau nestoju. Einu pirmyn, nesidairydama. Eiti nėra lengva - kelias akmenuotas, pavargę kojos nebespyruokliuoja, kliūva už išdžiūvusių molio grumstų. Mintyse keiksnoju tave. Tai mane šiek tiek ramina.
Netikėtai išgirstu muzikos garsus. Pakeliu galvą ir tiesiai priešais save išvystu senąją geležinkelio stotį. Vadinasi neapgavai, atlėgsta. Mintyse atsiprašau tavęs. Stotis man patinka. Gal todėl, kad atrodo tokia pat apleista, kaip ir aš. Bėgiai apaugę aukštomis saulėgrąžomis, sienos suaižėję, iš plyšių styro perdžiūvusios žolės kuokštai. Stotyje randu apmusijusią kavinę ir parduotuvę, kurioje nusiperku didžiulių žalių, ančiuviais kimštų alyvuogių. Riebi barzdota pardavėja tiesiog rankomis kabina jas iš didžiulio kubilo ir aliejus laša nuo jos alkūnių ant medinių grindų, palikdamas ant jų nenuplaunamas dėmes. Atsisėdu ant suolo ir spoksau į tas dėmes, kad nereikėtų žiūrėti į vyrus, tylomis perone gurkšnojančius vyną. Truputį bijau jų. Radijas groja kažkokį neįkyrų vietinį popsą. Tokia tingi ir vientisa saulė. Ir nė debesėlio. Palengva baimė kažkur dingsta, apima būsena, kai jaudina viskas – spalvos, kvapai, vos judantis laikas, tylūs balsai ir net nuosavi marškinėliai, prilipę prie kūno.
Gaila, kad nėra šalia tavęs. Imu įtarti, kad nebus ilgai. Laukiu jau ilgiau nei valandą. Išsiunčiu tau krūvą žinučių, bet tu neatsakai. Visgi – spąstai. Eilinis išbandymas. Nusipurtau baimės likučius ir išeinu į peroną. Mane pasitinka tokiais žvilgsniais, kad nusprendžiu grįžti į parduotuvę.  Viduje tvankiau, bet už tai kaimiečiai nespigina akimis. Valgau alyvuoges ir bandau suprasti, ko tikiesi iš manęs šį kartą. Kodėl bandai mane pakeisti, kokia nori, kad būčiau.
Pagaliau gaunu žinutę: „užduotis – išgyvenk be manęs“. Kiek? Dvi valandas? Tris? Dešimt? Pykstu ant savęs, bet nenulaikau ašarų. Karštligiškai bandau rasti sprendimą. Prisimenu, kad turiu draugę Sevilijoje. Paskambinu jai.  Pagyvenęs ispanas, atvežęs į parduotuvę prekes, išeidamas užkliūna už mano ašarų. Su gailesčiu žiūri į mane ir moja vienam iš savo vaikų. Berniukas prieina ir klausia manęs darkyta anglų kalba, kas man atsitiko? Sakau jam, kad man reikia važiuoti. Tik tam, kad kažką atsakyčiau. Jis verčia tėvui, po to vėl man sako, kad jie važiuoja į Granadą ir jei man tinka gali pavežti, kad mokėti nereikės. Dabar jau raudu iš dėkingumo ir bandau mandagiai atsisakyti.
Staiga pro stiklo karoliukų užuolaidą matau artėjant tavo automobilį. Įsivaizduoju tavo kreivą šypsenėlę, globėjišką povyzą ir sadistiškai švelnų balsą. Tada isteriškai linksiu galva ir dingstu su ispanų šeimyna pro užpakalines parduotuvės duris. Dingstu. Bet kur. Kad ir į Granadą, iš ten sėsiu į autobusą ir vakarop būsiu Sevilijoje. Po pusvalandžio suskamba mano mobilusis telefonas. Neatsakau. Kol pasiekiu Seviliją telefonas skamba dar daugybę kartų.
Atsakau žinute: „užduotis bus įvykdyta”.
2004-10-23 00:40
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-26 08:31
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
įtaigiai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-23 11:33
Kaladė Alter Ergo
Ir vaizdas ryškus, ir siužetas labai patiko. Į mėgstamiausius.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-23 10:33
Abigaile
Hm..labai gera ideja,bet skamba kaip darbu planas.Reiktu daugiau jausmu ar juos aiskiau isreiksti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-23 01:07
Švelnus Jungas
Vaizdas - ryškus ir pagaulus. Dėkoju už malonumą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą