Nekaltybė

Perkūnas atkleba padangte
Parsirita bebalsiai jo garsai
Ir ramuma širdy kantrybę lenkia
Nebėr ko saugot - netekai

Parimęs surūkai dar lašą oro
Pakilusio virš guolio pakraščių
Ir mintys parsiropščia šuorais
Gal tai dėl mėlynų akių

Parbrendant per kankinimų klampynę
Iškėlus ir rankas nuleidus
Ar dar kada beteks sutikt nežino
Kaip greitai pasimiršta veidas.