Nepasiekiama kaip krantas, atslūgus
potvyniui,
kaip išmesta ant smėlio kriauklė,
pridėk prie ausies, tegul ošia gelmės
paslaptim,
kai užslenka sunkios švininės dienos,
kai balsas slopus lyg artėjanti perkūnija,
kai man išnyksti lyg bulviakasio dūmas -
palengva, įstrižai, horizonto pakraščiu.
Moterys, tarsi ką atsiminusios, prisideda
rankas prie akių
ir graudžiai suakmenėja tarsi skulptūros.
Kas atkerės jų sunkius
likimus?