kiekvieną naktį
kai sumurę baltos boružės ropoja pašalėm
į savo užkampius, o mūsų nuodėmės
bedantėm šypsenom maskuoja
pačias pagoniškiausias savo išraiškas
apsiverčiu ant kito šono ir sapnuoju -
žegnojuosi kaire, o dešine
raikau tave
ir duoną dalinu
sūpuojasi laivelis bangose
riekiu delnais tave, o tavo dantys
man sparnus išdrąsko botaginius
raudonus, kaip prieš krentant inkaru
ikaru į gelmes - ooooo mano saule
andriau, - patylėk
sūpuojasi laivelis laukime
tu, andriau, patylėk,
nes ši daina - ne tavo
ir inkaras nuleistas ne į vandenyną
ir saulė nebe ta, ir nebe tas ikaras
tik sapnas, nupirktas
už rytmetį giljotinuotą duonos galvą
tikras
ir supasi, sūpuojasi laivelis lašuose
dabar neliesk manęs
ir neapversk ant kito šono
nes jau aušra už lango
atsirito kubilą ir išsiskėtus
duoną raugia
rytą lodo