{...}

Iš tolo žvangantys šumerų
plastmasiniai ginklai,
kvepiantys šiandiena,
gal dvokiantys rytojum
ir praeitim alsuojantys
veidai
vaidai
tarp brolių,
ne kraujo,
bet vilkais pasivadinusių
ir seserų,
seniai be rūtų vainikėlių,
bet audžiančių svajones
seserų.


Atjojantys artojai -
stagnaciniai ženklai,
kad eina badas,
maru pasivadinęs,
o kiemuose taip apgaulingai
kvepia viltimi
ir kiek įrūgusiais agurkais -
dar ir dabar tie laiptai
būsią skanūs.


Paliki širdį,
prie pat, kojūgaly,
kad prieš gimimą
galėčiau apkabint svetimą
neveltui pamokos Kamiu -
perniek,
kad dar bent syk
galėčiau apmąstyt
ko vertas šis gyvenimas
ir atidarius,
šešiavyres duris
nuo tėvo pasislinkt -
sakiau -
nerėminkit balandžių...





                        2004 rugpjūtis. Dariui.