Rašyk
Eilės (72037)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10318)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Niekas negalėtų pasakyti, kaip ir kodėl tai atsitiko. Net visažinis Karaičių Petras trūkčiojo pečiais ir nuleidęs, parudavusius nuo tabokos ūsus, tylėjo. O jeigu jau Petras nežino - tada viskas, amžina paslaptis. Pikti liežuviai (Antosė, kurios  skandalingas būdas garsėjo net už parapijos ribų) sako, kad Karaitis turi akį net pakaušyje, ir sugalvok tu man taip… Jis visada atsiduria ten, kur kvepia vaišėmis ar pakasynomis, na tikras aiškiaregis. Tai va, net jis negali pasakyti kaip ten su ta Sargūno ožka nutiko.
  Bet nespėliokime. Pirmiausia pateiksime faktus, kad skaitytojui netektų vargintis ir sukti galvą, apie ką gi čia bus pasakojama.
  Sekmadienio rytas į Mazlaičius atėjo giedras ir, atrodė, nepranašaujantis nieko ypatingo. Kiemuose jau siautėjo gaidžių varžytuvės, kelintą  kartą bandydamos išaiškinti skardžiausio balso savininką. Jeigu neimti domėn, be konkurencijos dalyvaujančio Antosės skardžiabalsio, vyko atkakli kova. Šeši raibieji giedoriai pasikeisdami plėšė giesmes, tuo sukeldami visiškai teisėtą brigadininko Sargūno pasipiktinimą.
- Kad juos kur galas – piktai burbėdamas jis kėlė sunkią, po Stasio samanės procedūrų, galvą ir pamažu bandė pasiekti išganingąjį giros puodą, kurio aprasoję šonai pranašavo greitą pasveikimą, ir drebančiais pirštais atsargiai siekė ąsos. Galvoje grojo velnių orkestrėlis, vadovaujamas maestro Liuciferiaus ir  trenksmingai  gurgėjo  nebaigti virškinti lašiniai, kuriuos  jis pats, apdairiai pasiėmė, eidamas „aptarti“ būsimos sėjos planą... Kiekvienas giedorėlių akordas skausmingai atsimušdavo ištinusioje galvoje, kurioje itin nesėkmingai, lyg migloje kilo vakarykščių žygių kontūrai. Taip, ėjau pas  Stasį…Niekas, berods, ir nežadėjo, kad viskas taip liūdnai baigsis. Na atėjo Jurgis, bet ar kas galėjo numanyti, kad jis rupūžė tokį žaltį užantyje turi?. Viskas vyko sklandžiai: pakalbėjome apie miežius, avižas, kviečius…o tada ir prasidėjo… Ir kas traukė mane už liežuvio, kad jį kur?. Reikėjo gi prasitarti, kad ožkos pienas pats sveikiausias. Pirmas pasiuto Stasys – kvaily tu! Ką tu supranti apie pieną, jei karvės pasturgalį tik pro savo vartus tematei!.. Ar tu žinai, kad,  dar  būdamas snarglys, traukei tą pieną net apsilaižydamas. Cha, tu nė nežinojai, kuo karvė nuo ožkos skiriasi. Žinoma pyktis ne geriausias talkininkas, bet po tokio akibrokšto net ir akmuo netylėtų. O Sargūno liežuvis pakabintas teisingai, kad ir auksinėje gerklėje. Negėriau aš to karvės pieno. Niekada negėriau, net mano, amžinatilsį, bočius nepamena, kad kas nors Sargūnų giminėje žalmargę būtų turėjęs. Ginčas įsiplieskė nejuokais. Buvo prisiminta viskas: ir pragertas brolio dviratis ir nukirsta Mockaus kriaušė, kurią susilažinęs iš pusbonkio nukirto tas pats Stasys, kuris taip atkakliai laikėsi „antiožkinių“ pozicijų. Vyrų balsai greitai stiprėjo ir tapo panašūs į tas gaidžių varžytuves, kurios ir sukėlė šiuos skausmingus prisiminimus. Jurgis tylėjo ir, ilgesingu žvilgsniu tyliai glostydamas samanės stiklinę, kuri ginčui įsiplieskus, negražiai sustojo tarp Sargūno ir Stasio, tuo sukeldama  visiškai teisėtą troškulio ir nevilties priepuolį jo sąmonėje. Jis karštligiškai rezgė kaimynų sutaikymo planus, bet nieko protingo, kaip tyčia, neatėjo į galvą. O ginčas jau pasiekė tą vietą, kada, pasak klasiko, protas  užmiega ir į kovą paleidžiami patys negarbingiausi ginklai. Pro Jurgio ausis pralėkė visa Mazlaičių kaimo istorija, žinoma visos kaimynų būtos ir nebūtos nuodėmės, o stiklinė su išganinguoju gėralu kaip stovėjo – taip ir stovėjo nepasiekiama. Ir tada jam atėjo ta mintis, kurią matyt gali sukelti tik beviltiškų pagirių jausmas. Jis krenkštelėjo ir tarė: vyrai, ko jūs siuntat? Geriau išgeriam, o paskui aš jums pasakysiu tokią naujieną!
  Kaip kas stebuklinga lazdele būtų mostelėjęs, matyt abiems jau seko jėgos, o gal nebeturėjo ką pasakyti, bet karštakošiai staiga nutilo ir išganigoji stiklinė su balzganu gėralu pagaliau pasiekė Jurgio rankas. Jis pakėlė ranką su „gyvybės eliksyru“ ir jausdamas klausiamus kaimynų žvilgsnius, stengdamasis nepralieti nė lašelio, lėtai, vienu gurkšniu, iš pasitenkinimo primerkęs kairią akį, paleido ugninę srovę į išdžiūvusią gerklę. Pamažu, jausdamas grįžtantį optimizmą, jis nurijo samaniukę ir reikšmingai tylėdamas užsirūkė kontrabandinės „Primos“ cigaretę. Aitrus dūmas, kutendamas, ruginukės kvapu pamalonintas šnerves. lėtai kilo aukštyn ir nykdamas ore tiesiog sklaidėsi tarp apgirtusių kaimynų ir ginčas, ką tik liepsnojęs kaip Niujorko dangoraižių griuvėsiai, tirpo  ir tapo toks nereikšmingas. Stiklinukė apkeliavo dar kartą ir kaimynų žvilgsniai tapo tokie ramūs, kad galėjai jais gydyti didžiausias žaizdas. O Jurgis apsunkęs nuo kvaišalo ruošėsi pasakyti tai, kas ir tapo šios istorijos priežastimi...
- Vyrai, ar jūs žinot, kad karvė lengvai patraukia plūgą?
  Ši naujiena pribloškė oponuojančias puses ne tuo, kad buvo kažkas tokio nežinomo, o tuo kad Stasys su Sargūnu niekaip nesuprato, kuo čia dėtas plūgas. Juk tai jie žinojo seniai. Bet jie nė nenujautė, ką iš tikrųjų turėjo omenyje Jurgis pasakydamas tuos žodžius...
  Pirmasis atsitokėjo Stasys. Jis nužvelgė apspangusį Jurgį ir išstenėjo:
- Ką tuo nori pasakyti?
- Ogi tą, kad reikia pakinkyt Sargūno ožką ir paart su ja - įdomu ptrauks plūgą ar ne?
- Ar pasiutai? Sušnypštė Sargūnas, kur tu matei pakinkytą ožką?.
- Taigi, kad nemačiau, o ką neįdomu būtų?.
  Stasys, pajutęs, kad gali nugalėti ginče dėl karvės naudingumo karštai puolė įtikinėti Sargūną, kad tikrai reiktų pabandyti,
- O ką, ar mes negalime? aš dar pusbonkį pastatysiu jei tavo ožka ars.
  Mintis apie būsimas linksmybes prie samaniukės, suminkštino Sargūno širdį ir jis, ilgai nesispyriojęs sukirto rankas - reikalas šventas - pabandyti reikia.
  Pakaušusi trijulė patvoriais, gyvai aptarinėdami būsimą atrakciją pasileido link Sargūno daržinės, už kurios, nieko neįtardama, Ciba skabė mėsingus varnalėšų lapus . Pasirodęs šeimininkas nesukėlė jokio įtarimo, bet dar du svyruojantys vyrai privertė ožką sunerimti. Ji nervingai krestelėjo savo riestus ragus ir mekendama pasileido tolyn. Gaudynės prasidėjo... Keikdamiesi vyrai skuodė paskui ožką, kuri tik jai žinomais būdais sugebėdavo paskutiniu momentu ištrūkti iš eksperimentatorių rankų.
- Apsupkim ją, apsupkim, - šūkavo Jurgis.
  Sargūnas, pagautas gaudynių aistros, šnopuodamas, kaip dvesiantis kuinas, lėkė paskui ožką springdamas savo prakaitu.
- Ciba, Ciba... na sutok velnio išpera!!!
  Bet kur tau. Ožka, lyg stajeris, atsivėrus antram kvėpavimui, su pavydėtinu vikrumu suko ratus pievoje, vis palikdama vyrus musę kandusius.
- Na palauk!! Sukriokė nevities pagautas Jurgis. Mintis apie būsimas išgertuves išvijo paskutines abejones ir jis nutarė imtis radikalių priemonių. Jis sustojo ir drebančiais pirštais išvėrė iš kelnių diržą.
- Vyrai duokit diržus!!. Mes ją rūpkę su kilpa pagausime.
  Sargūnas ir Stasys kaipmat sutiko, beviltiškos gaudynės jau gerokai buvo įgrisę, o ir mintis apie  samanės pusbonkį kankinančiai vertė skubėti. Surišo diržus ir idėjos autoriui buvo patikėta, naudojantis Amerikos kaubojų patirtimi, sutramdyti tą velnio gyvulį, kuris, pajutęs sąmyšį priešininko stovykloje, kaip mat nutarė pasistiprinti ir vėl, lyg niekur nieko, pripuolė prie varnalėšų.
  Trumpai pasitarę, vyrai nusprendė pakeisti taktiką. Nutarė pasinaudoti senovės Romėnų karo meno subtilybėmis. Stasys su Sargūnu sustojo į falangą, o Jurgis-kaubojus, užėjęs iš priešingos pusės, palydėtas įtaraus ožkos žvilgsnio, sustingo su „laso“. Falanga lėtu žingsniu artėjo prie Cibos stovyklos ir ji, pamažu kramsnodama  žalią varnalėšos lapą, pradėjo atsitraukimo manevrą. Tyliai mekendama pasitraukė pora žingsnelių ir, matydama, kad priešininkas atkakliai artėją, staiga nėrė tiesiai į vyrus. Sargūnas nesitikėjo tokio akibrokšto ir iš netikėtumo žengė į kairę, kur skleisdama troškų aromtą garavo, ką tik išgązdintos Cibos padėta „mina“. Neatsargiai padėta koja slystelėjo ir Sargūnas, rankomis demonstruodamas vėjo malūno techniką, plojosi ant šono, koja pataikydamas į kaimyno  rankoje buvusį baslį, parengtą raguoto kipšo sutramdymui. Sugėrovas nebuvo pasiruošęs tokiam smūgiui ir paleido savo ginklą iš rankų. Ožką viesulu pralėkė tarp klumpančių „falangistų“ ir  dingo už daržinės kampo, kur ją pasitiko išsigandusių vištų kudakavimas. Matydamas kompanjonų nesėkmę, Jurgis pasileido paskui ožką ir baubdamas kaip įsiutęs jautis, nudundėjo paskui ožką. Ir reikėjo gi jam kilpa užkliudyti Sargūno koją... Kilpa užsiveržė ir Sargūnas „nučiuožė“ paskui azarto pagautą kaubojų.
  Atsitokėjo vyrai apsupti kaimo moteriškosios „kuopos“. Jurgis su kilpoje besiblaškačiu  Sargūnu ir Stasys smunkančiomis kelnėmis, azarto  ir samanės nuraudintu veidu, buvo gėdingai nuginkluoti ir palydėti griausmingais moteriškių šūksniais, bei pašaipaus Cibos mekenimo, kuri lyg niekur nieko skabė kopūstlapį ir savo įkypomis akimis sekė atsitraukiančias priešo pajėgas.
  Tai va kas nutiko... tik niekas, išskyrus tris Bakcho gerbėjus, nežino kaip ir kodėl tai atsitiko. Ir tik begėdiškos  gaidžių giesmės leido mums išskaityti tai braškančioje Sargūno galvoje, nes nei jis nei kaimynai nieku gyvu to nepapasakotų.

                                            2004 m. spalis 11 d.
                                            23: 40  Vilnius
2004-10-12 06:43
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 17 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-27 11:39
Ievų Pūga
"Mazgaičiai"- na ir geras pavadinimas parinktas, gerai valdai žodį. Smagiai susiskaitė. Patiko ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-18 20:15
Irna Labokė
Jaučiasi rašymo kultūra: nuoseklumas, atpasakojamoji forma, tvarkingi sakiniai, skyryba. Sakyčiau, toks humoristinis kaimiškas vaizdelis, kuriam nieko neprikiši. Istorija gali būti tikra, gali būti išgalvota, bet ta ožka pasirodė besanti už kelis vyrus gudresnė :)))
Stiprus ketvertas. Kodėl ne penketas? Manau, kad gali dar geriau  ir dar kiečiau, šmaikščiau... Tik drąsos įkvėpk ir pirmyn.  Su proza  išvažiuosi. Su eilėm - truks ilgiau :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-15 17:55
Mandarino Svajonė
cia tai kietai:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-13 10:31
Mintis
shaunu :))) tau puikiai sekas rashyt proza ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-13 09:29
fts
fts
Man rodos būsi save atradęs ten kur reikia.Puikiai.Taip ir toliau - gal turėsim puikų prozininką.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-12 21:32
Diudia Pauteckas
Žinai, šitas daiktas yr visai neblogas. Kiek ilgokas, kiek panašus į amerikoniškas gaudynių komedijas, bet neblogas. Bandyk prozoj. Poetų ir taip čia gyvas velnias.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-12 18:06
Milcius
Sutinku, kalba gyva ir išraiškinga.Gal per ilgas šis kūrinys. Man atrodo, humoras turėtų būti kaskadinis, po kiekvienos pastraipos  - juokas. Sunku rašyti humorą, bet reikia. Varom toliau, mes dar parodysim tom ožkom.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-12 14:38
Weird Star
Perskaičiau visą, ir man tai priminė vieną iš gausybės Šveiko istorijų - tiesiog smagu, malonu skaityt, ir humoro pakankamai, ir kalba gyva, ir trys "didvyriai" tai įtikinamai aprašyti... :) Smagu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-12 09:53
g
g
kažkaip negaliu susikaupt tokiam ilgam humorui. Neturiu tiek kantrybės :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-12 09:24
Majestas1
Geras! Labai toks intelektualusis humoras, pradzioje truputeli sunku suprasti apie ka kalbama, bet pati kalbesina yra gan nebloga, pastovi, nera ilgu pauziu, del tiesiogines kalbos nezinau, cia reikia ziureti gramatikos zodinus, o siaip puikus darbas. 1+1+1+0,5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą