Balta

Vidury balto lauko gulėjo žmogus, sumindžiotas pro šalį bėgančios laimės. Į mažytes snaiges suskilęs tyliai ant jo krito dangus, užklodamas svajones, sapnus ir visas prabėgusio gyvenimo akimirkas, o žmogus gulėjo kaip akmuo ir galvojo, kad dangus jam padeda kentėti ir kad baltas tobulas rūbas, apklojęs Žemę - tai jo liūdesys. Tačiau žmonės taip nemanė ir mindžiojo baltą liūdesį savo nuodėmingumu jį nudažydami juodai.
O dangus vis krito ir krito, kol balto lauko vidury budintis angelas sargas išnyko beviltiško snaigių šokio sūkury.