Tu čia buvai,
Toksai tylus ir toks pavargęs...
Už lango šokantys lietaus lašai,
Ir mintys, mintys
Srūvančios į kampą,
Jos išsigąsta šios nakties,
Kai sapnas ima šokti
Liūdną tango,
Kuomet aistra,
Praradus sveiką protą,
Pakibusi ant kaklo Meilės Dievui,
Į ausį kužda paslaptingą žodį,
Paskui staiga,
Atsukus nugarą,
Nubėga
Ir abejinga, lyg naktis,
Užmiega...
Už lango šliaužia debesys nurimę,
Ir verkia žemėn
Skambantis sidabras,
O žvaigždės žydi,
Ir dainuoja laikas
Apie užmigusią svajonę vaiko...
Tu čia buvai
Ir nedrįsai išeiti,
Nors jau seniai naktis išgėrė vyną,
Kažkas surinko skambantį sidabrą,
Ir tik eilėraštis,
Apgavęs tylą,
Kvatodamas nubėga
Per asfaltą.
besikvatojantys ir nubėgantys eilėraščiai primena Radauską. jis irgi kašką panašaus rašė: "o eilėraštis gimsta - kaip vėjas - iš nieko/ Ir skambėdamas bėga pusnim neramus..."
o šiaip gražu, su nuotaika, tik manau šiek tiek per daug nekonkretumo, mintys labai šokinėja
žvaigždės, meilė, laikas, svajonė. dar rimas, toks nenuvalkiotas labai - laikas/vaikas. paaiškinsiu, ką veikiausiai norėjo pasakyti Rytis. čia ne romatika, ne nuoširdumas, ne meilė, ne visi tikri ir žmogiški jausmai, o banalybė, atgrasi pretenzija, piktybinis žmogiškų jausmų ignoravimas. eiliuodama gražus žodžius, tu darai bjaurastį ir blogį. daugini žemėje blogio. jei šėtonas egzistuoja, jam patinka tokios eilės, kaip ir dauno sindromas, antidepresantų sukelta smegenų atrofija, odos vėžys, leukemija, debilai forsai. gal tokia kalbą,autore, tu suprasi.