O ką?

Daili raukšlelė ant kaktos,
veidelis prašo pamalonint kremą,
kaimynės dar ilgai kolios
lydėdamos per kiemą-
už sijonuką “mini”
ir plaukus netinkamai dažytus
už išlydėtus  pro vartus
draugus ankstyvą rytą…
Už tai, kad akys švyti vis
ir dantys porceliano,
ir maratono per naktis
dvasia dar nepaseno…
Nors kaupias antsvoris kasmet,
metus skaičiuoja medžių rievės,
migrena siūlos į drauges
(ir iki paryčių liūliuoja) …
Jau balą medvilne galva-
o ir joje pekla tikra –
pakaušis plyšta nuo minčių
ir mąžta tūris smegenų.
Bulviakasis pakirto strėnas,
o sunkios dienos piniginę,
ir kartais it parūgęs pienas,
jautiesi kaip senoj puodynėj …

Tačiau pedalus vis mini
pakalnėn - į kalniuką-
ir filosofiškai tari:
“Čia aš!
O ką? ”