Apie save

Tylėk ir slėpkis, - vėl prisiminiau. Pasidėk save į stalčių nors pusmečiui ir nieko nedaryk. Nedaryt? O ką tuomet veikti, po paraliais? Jei noriu kalbėt, šauktis visus labuosius ir nelabuosius?! Kur teisybė šiame nusmurgusiame gyvenime? Teisybė? O kas ją rado?

Aibė klausimų be atsakymų. Bet ir vėl, o jei aš noriu prisistatyt?

Dabar vartau vakarykštį laikraštį. Rašo, kad suteikta man meškos paslauga!! Skaitau toliau:
„Usonifuras yra nedidukas, nestambus vyras.
Keletas raukšlelių išduoda jo amžių, - jam per penkiasdešimt.
Žilstelėję smilkiniai garbanoti. Siekiantys pečius plaukai sušukuoti į viršų, kad bent kiek dengtų nemenką plikę. Tačiau pačiame viršugalvyje jie išdavikiškai skiriasi į dvi puses – dešinę ir kairę“.

Ar tikrai? Einu, žvilgtelėsiu į ežero veidrodį. Tik vanduo išdavikiškai sutyvuliavo, subangavo ir mano atvaizdas sudužo į daugybę virpulių. Išsisklaidė.

Toliau skaitau:
„Vilki Usonifuras juodą ilgą lietpaltį su daugybe sidabrinių užtrauktukų. Abi rankas visada laiko sukištas į kišenes. Giliai sukištas. Dėl to Usonifuras vaikščioja šiek tiek pakumpęs į priekį ir suglaudęs mentes. Lyg už nugaros jam būtų didžiuliai nematomi sparnai“.

Išties, mėgstu juodą lietpaltį. Jį vilkiu todėl, kad galėčiau susilyginti su tamsa, kad kai nors mažytis šviesos trupinėlis nutūpęs ant peties paverstų mane ilgu ilgu žemės šešėliu – be atlygio, be kraštų ir be rezonanso. O užtrauktukai yra todėl, kad atitraukus juos, manęs niekas nerastų, būčiau lyg tas Nematomas Žmogus, todėl apsiaustas kaip ir atstoja Nematomo Žmogaus baltus raiščius.

„Jis visada avi batais su platformomis. Vasarą ir žiemą. Mat platformos šiek tiek sušvelnina jo ūgio deficitą.
Kelnės juodos.
Batai irgi juodi“.

Tai irgi apie mane. Aš nebijau savo ūgio, - aš mažas dėl to, kad manęs niekas negirdi. Tikiu, ateis diena, kai mane išgirs ir dar ilgai kalbės, lūpomis iš lūpų eis mano žodžiai į kiekvieno širdį. Bet manęs nebebus jau. Kaip ir dabar, nes manęs dar niekas negirdi. Ir nemato.

„Kai Usonifuras nusišypso, žybteli auksinis dantis, įstatytas į jo apatinę dešiniąją žiauną.
Aukso blykčiojimas teikia jo išmintingoms kalboms prakilnumo.“

Juokiasi, šaiposi, tegul. Ne prakilnumo vedamas čionai atėjau. O atėjau, kad pasakyčiau žodį.

„Usonifuras yra nepraktiškas“.

Tiesa. Nepraktiškas, nes kalbu ne apie save, o apie jus visus, apie pasaulį, kuris supančiotas melo stygomis, nepraktiškas, kadangi mane po kol kas girdi tik vėjas. Ne be reikalo jis išsklaidė manąjį atvaizdą, gulėjusį ant vandesn. Jis išsklaidė dėl to, kad niekas nematytų mano žalsvų akių, nes žalia yra žolė, giliai gili.

„Savo giluminėse gelmėse Usonifuras yra moteris“.

Galbūt. Girdėjau, mane pakrikštijo ir Viršžmogiu, ir Vištžmogiu, ir dar bala žino kuo. O kodėl? Todėl, kad nepažįsta, todėl, kad negirdi, nemato, neužuodžia, nejaučia ir, sako, bjaurus, tai reiškia - neskanus, nes nepritapėlis.

Einu. Einu ten, kur manęs negirdi, nemato, nors jiems reikalinga mano pagalba. Einu, kad mane pamatytų, išgirstų bent tada, kai nors truputėlį esu kam nors reikalingas.

Nors akimirkai. Kodėl? Nes esu Dievo sūnus. Galų gale, kad sugrįžčiau…