Vaikystės iliuzijos stikliniam namely...(arba iš mano vaikystės)...

Senieji laiptai,
krauju pirmuoju
ir ašarom paišyti,
įlinkę
ir vis dar
abrikosų skonio
atsimeni, vaikystėje ragaudavom
atsiduoda raganom.

Abatai, kunigai
ir mūzos trys,
dar kiemo keli vaikai
ir laumės,
juostas pynusios,
vadinusios
mane sūnum
ir tiek kvepiančios
pigiu tabaku-
paliko šypsenas,
norus
ir mažą atšlavą
midaus,
medaus
ir bičių korio.
šypsokitės, draugai...

Ir kai senatvėj,
jau temstant,
o gal dar neprašvitus
neprašvisiant
žegnosis seniai
ir vaikai,
maldaus  dar
leisti kiek pabūti
Jis susirauks,
nuplaus laiptus
ir leis jiems dorovingai
žūti.



                          [Gyčiui]