Būdamas dvidešimt ketverių, Igoris vis dar gyveno su savo tėvu. Nejudrus, neveiklus ir lėtokas, iš peties flegmatikas, bet labai sąmojingas, jaunuolis kasdien galvojo apie savo svajonių moterį. Kur ten jaunuolis, beveik visas vyras tik.. tas melancholiškas žvilgsnis, kuriuo nuo jo dvelkė per keturias mylias, užmušdavo betkokią gyvybę merginų širdyse. Net ne merginų, o jau visų moterų. Vat taip ir būdamas begalo vienišas, bet su galu, tendencingai brido senbernystės keliu, kai suprato, jog gyvenimas yra liūdnas, niūrus ir neteisingas.
***
Eilinę vidurvasario dieną, smėlio laikrodis jau buvo bemušąs gyvenimo vidudienį, kai durin pasibeldė penkių su puse pėdų ūgio gražuolė. Jis švelniai glostelėjo jai plaukus ir paklausė, kokiu reikalu čionai užklydusi. Toji, nieko nepranešusi, akimirksniu išsinėrė iš ne žemišką grožį kaustančio žemiškos kilmės aprėdo. (Nusimetė net ir šilkinę skarelę, kurią jai padovanojo nežinomos kilmės pirklys iš rytų). Taip ji prastovėjo gerą ketvirtį valandos ir Igoris spėjo ją apžiūrėti. Mergina jam aiškiai patiko, bet tik dėl to, kad jis ją spėjo nuodugniai apžiūrėti. Igoris buvo labai išrankus. Tada atskalūnė puolė jam į glėbį ir parbloškė ant lovos. Jaunuolis, kuris buvo jau visas vyras, pasijuto labai laimingas. Nespėjus Igoriui sudėti gluosto, gražuolė, tą pačią akimirką, atsistojo ir nubėgusi į virtuvę pasiruošė valgyti. Ir pavalgė. Ir išėjo. Tada Igoriui dingtelėjo, jog gyvenimas yra liūdnas, niūrus ir neteisingas.
Keturi mėnuliai pakaitomis nespėjo nukariauti saulės, kai Igoris prisiminė ją sakant, jog po savaitės sugrįšianti. Neilgai trukusi ji grįžo. Bet - ne viena. Rankose ji laikė dvynukus. Pasodinusi juos ant žemės ji išėjo. Tą pačią akimirką Igoris suprato, jog tai jo vaikai. Kadangi gražuolė nieko nepratarusi dingo su visam, gyvenimas patapo liūdnas, niūrus ir neteisingas.
Kur buvę, kur nebuvę vaikai paaugo ir vienas jų pradėjo leisti įvairiausius garsus. Būdamas lygiai metais su trupučiu vyresnis, tas vaikas, tėvo užklausė savo brolio dvynio vardo. Igoris kiek pagalvojęs prisiminė, jog motina nieko neminėjo apie vaikų vardus. Minutelę pasidžiaugęs, kad galėsiąs juos pavadinti savo nuožiūra, ištarė: "Danielis". Tada Danielio brolis paprašė Igorio, kad tėtis jį mylėtų labiau. Ir Igoris jį mylėjo labiau. Tas, kurį mylėjo labiau, būdamas vyresnis augo labai sąmojingas ir pradėjo savo jaunesnįjį brolį pravardžiuoti “Danielis – Spanielis”. Su laiku Danielis pavirto spanieliu. Tai supratęs Igoris susikrimto ir suprato, jog gyvenimas iš tiesų yra liūdnas, niūrus ir neteisingas.
Tada kadais buvęs, kur ten buvęs – ir dabar tebesantis: neveiklus, nejudrus ir lėtokas, bet labai sąmojingas Igoris nubudo. Atsikėlė ir balsu sukliko: "sapnavau viziją, kuri buvo liūdna, niūri ir neteisinga! Kur ten viziją – visą košmarą. ” Iš kart po to, skaniai papusryčiavęs, nuėjo į verandą, atsisėdo ant keturiasdešimt penktųjų ąžuolinio krėslo, kurį jam padovanojo senelis, ir ėmė svajoti apie savo svajonių moterį: atskalūnę, penkių su puse pėdų gražuolę, su apnuogintą kaklą puošiančia skarele, kurią jai padovanojo neži..