Ne visi kilimai linkę skraidyti (pasaka apie devynis sūnus paklydėlius)*

*- skirtas dueljai su Ali Baba ir 40 bobučių (teįstringa jiems tarpudančiuos sezamo sėklos!)

Šnopuoja drėgme
ir pelėsių užuomazgom
uosdamas dulkių išdegusių kvapą
vienas pareina
grįžta iš ten
iš kažkur
dar žymiai toliau nei toli
už ribų nuplautų ir nugarintų
apsirijusios praeities
išties
jau du metus ten
nenustoja lyti.

Plyti juodbruvos kepenys perdžiūvę žemės
paženklintos duonos talonais
tarsi ražienos
devyneto brolių nupjautos
o pienas išdžiūvo ant pirštų
motinos kvapas
dar kaimenę gena
našlaičių baltų
debesėlių
putotų ir nekaltai garbiniuotų
našlaičių margų našlaitėlių
pašlaites iškraipo žiedai
vainikėliai turėtų išsprogti
ant žvyro jų nuojautos tvyro
visi pasilenkia ir byra
gal tūkstantį metų
vis sako praeis
ir prieis tik sugrįžęs
barbens į sukaustytą
šulinio dangtį
lyg tikrintų -
motina trokšta
ar upės į ašaras virto
išvirto grūžliai
į dangų pakilo
į dangų širdis ir pilvus -
į dangų ėmimo diena

ir jie nusileidžia
lyg niekad nebūtų pakilę
šnopuodami rūgščiai
išbėga į futbolo aikštę -
tik baigščiai trepena žole
pati paskutinė minutė
brangus pratęsimas
visiems imtinai

o jinai -
ėmė dulkinti kilimą
užmetus ant
vartų skersinio
skersai - išilgai
nenurimo,
nes greitai artėjo lietus.