Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Come out, come out wherever You are.. [Vampire Lestat „Queen of the Damned“]

+

I Dalis. Niekuomet nesakyk - niekuomet.

„Tu sugrįši, “ - niekada nesupratau Jo pasakytų žodžių, juk buvo tik para, kai mes susipažinom ir nė nepamąsčiau kažkur pabėgt. „Šiąnakt ateik viena prie upės. Ten kur laivas. Pirmą. Nieko nesivesk ir pasistenk, jog niekas to dingimo nestebėtų. Už kiekvieną informaciją reikia mokėti“. Nepatikliai šyptelėjus sutikau ir taip mes išsiskyrėm. „Kvailė, -  mąsčiau - kam to reikėjo? Tik daugiau norėjau sužinot apie pamiltojo tą paslaptingą elgseną. O šis atseit taip ims ir duos man informacijos vėlai, kažkur prie upės ir eiti teks dar be draugų“ Tą akimirką pasijutau naiviai sutikusi tarsi pelė, parodžius sūrį lįst į spąstus. Ir sunku nė nepastebėt, kai per koncertą laukuose ir tarpe tarp draugų kaip greitai slenka laikas. Atsišokus nuvargau. Iš lėto guldama susivyniojau miegmaišy, bet akys nesimerkė. Vis mąsčiau. Lauke dar sklido muzika, žmonių balsai. Vienas po kito už melsvosios palapinės mainėsi šešėliai. Jis vėl trumpam sustojo viršum palapinės krašto. Įsiklausė. Ir vėlei pasitraukė. Pirmą valandą stipriai vėluoju, tačiau virsdama per krūmus, per neapšviestus kupstus, aš nuėjau. Ant to pat laivelio krašto, patamsy sėdėjo pora asmenų. Atėjo Jis pats kiek vėliau. Smėlingu šlaitu nusileidęs, už rankos pavedė šalin ir įsitaisius tarp žolių prabilo: „Ateidama, tu vėlei suklydai, nes jeigu tavęs ten neras, jie ims ieškot. Reikėjo ką nors įtikinamesnio sumeluot“. Ir jis neklydo. Už kelių minučių nuskambo Jo mobilus. „Kas? Pradingo? Ne, ne su manim, šiuo metu aš sėdžiu vienas. Šalia upės. Gal nuklydo pasišokti tarp žmonių?“. Melavo ir dar dalinai pasakė tiesą. „Nebijok, jie neateis“. Berods tai buvo ta pirmoji pamoka. „Tavasis pamiltasis, tai savotiškas vampyras. Tačiau jis žaidžia, o tai, kad atėjai jau ne žaidimas“. Taip, tikriausiai tą akimirką nesitikėjau nieko kas makabriškiau galėjo nuskambėti. „Bet tai juokinga, ir tu mane pasikvietei čia pasakas papasakot?“ - vis dar mąsčiau, jog tai kažin koks būdas pažintį užmegzt. Tarp sakinių darydamas nedideles pauzes, jisai iškart manas mintis nutraukė  „Merginos man nereikia. Ją turiu, manau užtenka vien tik tiek tau pasakyt, jog kai kelintąkart jus pasikvietus palapinėn popiet į svečius sužaisti kortom, tu koja išvertei mano alaus skardinę ir to tu nė nepastebėjai. Maniau tave užmušiu, bet susivaldžiau ir štai tu čia“.  Ir štai kalba prasitęsė vos kiek ilgiau. Pradėjęs iš pradžių apie save jis nepasakė nieko konkretaus, tuo tarpu priešingai, apie mane jau buvo sužinojęs iš kitur nuspėjo beveik viską. Ta išmintis ir pasakojimas dažnai remdavosi senovės filosofija ir aukštais terminais, metaforom, literatūra ir istorija. Kalbėjo jis apie žirgus, dramlius ant tos pat upės žėrinčio paviršiaus, jog kiti nemato jų, jog netiki, jog turi viskam daug paaiškinimų ir seniai kaip kad senovėj darė graikai ar kt, jie nebemąsto. Jisai kalbėjo apie dangų, jo spalvas, jog tai nebūtinai yra juoda, jeigu yra naktis, jis gali būti rožinis, tik gal visuomenė tai palaiko kvailu, nes viskam jau yra sugalvojus tikslius pavadinimus susišnekėt. Jie turi laikrodžius, kai laikas iš tiesų visatoje neegzistuoja, jie tiki realybe ir netiki, ko nebegalima paliest ranka. Ir vėl suvirpino maną mažute širdį grįždamas prie to, dėl ko mes čia atėjom. „Aš tau suteiksiu informacijos apie jį, bet tai gali būti pakankamai žalinga tau ir dvigubai labiau pačiam. Man reik garantijos, jog tu neišsiduosi, jog niekas nė nesužinos, jog mes čia susitikom. Man reikia tavo sutikimo, jog tapsi viena iš savų. Jokių žaidimų, kortų, matų“. To aš labai bijojau ir ilgai mąsčiau.  Čia nustojęs pasakot pasivedė kiek atokiau ir bekalbant ištiesė ranką man už nugaros ties galva „Ar tu ką jauti?“ - paklausė. „Šalta“. „Nieko taip ir turi būt, netrukus kiek pasidarys šilčiau.“ Tas rankos vedžiojimas atrodė gana mistiškas tarsi koks užbūrimas. Nuleidau galvą. „Neskubinsiu tavęs“, bet nejučiom pamąsčiusi, jog juo ilgesnis bus delsimas, juo didesnė baimė, bus blogiau. Ir sutikau. Jis paminėjo žodį klanas. Jis paminėjo juoda anglimi paženklintus suolus, jis paminėjo nemigą ir grupinius rinkimusis naktim vos sire‘ui (angl. „tėvas, pirmtakas“) prireikus. Jis vardino. Jis daug žinojo, jis išdavė visus, kurie buvo aplink, tai buvo tarsi jo savybė, bet visvien pasakė - „Jeigu tu nori, aš galiu tave išmokyt to žaidimo, tačiau įsitraukt turėsi tu pati. Aš nesikišiu. Aš baigiau su tuo ir nebepainiok, tai ko nuo šiol mokysiu tave - gyvenimas“. Tai kėlė šypseną. Mąsčiau „Kvailys, per daug išgėrė, melas“ ir tuo pačiu supratingai lingavau galvą aukštyn žemyn. Pačiai savaime sukilo toks priešo įniršis „Kam tu tai pasakoji? Juk galiu tai panaudoti prieš tave, nors jokios naudos nuo to nebus pačiai. Juk nežinai, kas aš viduj, juk nepažįsti, aš galiu įskaudint, aš galiu įžeist, išduot. Tau baigus kalbą, galbūt taip ir padarysiu, o tu tai man dar sakai.“ Vos nepradėjus juoktis, laikiau tamsoj suspaudus lūpas, jog ta šypsena neišsiveržtų į nevaldomą juoką. Koks pasitikėjimas! „Man reikia, kad mane skaitytumei draugu. Ne tuo draugu kur renkas žmonės į antras puses. Tikru draugu. Tu dar daug ko sužinosi iš manęs, nereikia to bijot. Tu teiksi informacija ir man, o už leidimą ką nors padaryti tavo labui kiti vėliau dar padėkos to nė nejausdami. Tu pasikeisi. Tu atsisakysi savo juodo apdaro, ir tapsi niekuo neišskirtinu. (negi nekvaila būtų klausantis tuo imt ir patikėt? - aut. past.) Gal kiek labiau pamilsi naktį... Aš tau papasakosiu viską, tik šiam kartui to tau bus perdaug. Galų gale tu išmoksi valdyt šešėlius. Jie klausys. Jie bus pavaldūs tau (tuomet jis ištiesė viršun delną ir kiek pravedęs ratą prieš akis žvelgė tolyn), jie tau išduos besislepiantį ir ši naktis tau jau tuomet pataps tarsi diena. Skraidyt kaip pasakose nieks nemoka. Ir negali, bet mes maitinamės krauju. Galbūt negalime bėgiot ar lipti sienom, tačiau stipriausia mūs sąvybė bus - įžvalgiai viską apmąstyt. Žinot daugiau negu kiti. Žinot pirmiesiems, nei kiti dar spės ką sugalvot. Įžvelgti tai tarp žodžiu arba judesy. Turėsim susitikt dažniau“. Ir dar dabar prisimenu - buvau mieste. Savam mieste. Jis atvažiavo ir pasakė, jog kaip tik dabar jis stovi prie manų namų. Sugrįžau. Vakarojo. Jis buvo išsigandęs. Kalbėjo, jog galėjo jį išsiųst pasekt. Jis išdavė save sukūrusį, jis patsai ėmėsi valdžios. Jis visad sakė - mokaisi, bet tai darai kiek per lėtai, tu neatsirenki kas reikalinga. O kas jau tokio reikalinga nepaaiškino. Ir tuomet ta ilga ilga tyla. Viskas nutilo. Nebeskambino. Nebesusisiekiau ir aš. Buvau kaip reikiant išsigandus, jis galėjo pasirodyti bet kur ir bet kada. Ne taip kaip pasakose, bet keliaut iš miesto į kitą  jam nė nebuvo didelė bėda. Net jeigu pasirodydavo per vėlai ir negalėdavo sugrįžt namo. Nėkart nepakviečiau jo į svečius. Sėdėjom kieme, šalom ir kalbėjom. Buvo vėlu ir jis supratęs tarė: „Aš niekad negalėsiu pas tave užeit, jei tu ten manęs nepakviesi“. Ne jokia mistika. Tai pagarba. Galbūt iš protėvių laikų, nes ta savybė žemintis neleido jiems įžengti ten, kur nė nebuvo pakviesti. Tokiu bendravimu buvau išties išgąsdinta. Jaučiau jam pagarbą, dėl to kiek daug žinojo, kaip šnekėjo, bet viskas viduje buvo tarsi numirę. „Manau, jog kažkas su manuoju draugu yra blogai“, viduj apkaltinau jį vien dėl to, jog kartą sakė galintis viską pakeist jei kas trukdys mum susitikt. Į tai per daug jis nesigilino. Kažin ar egzistavo jam jausmai, kai asmuo gali justi kito skausmą. Jis tik žiūrėjo į mane pravirkusią ir aiškino: „Jis atsitrauks nuo tavęs, nes tu daug ko apie jo gyvenimą ir meiles nežinai. Tu nežinai, kaip elgias jis dabar“. Aš nustebau pakėlus galvą: „Turi kitą? Tu žinai? Pasidomėjai? Pasakyk man, kad taip nereikėtų kęsti“. Bet jis nepasakė. Jis žinojo taip. Viską, matyt, iki pačių smulkių detalių. Jis stebėjo, klausė, matė. Ir nežinia katras nuo ko ėmė ir atsitraukė. Iš pradžių „Paslaptingasis“, o paskui ir draugas. Manoj galvoj sukosi tik vienas - mano „mokytoją“ jau „patraukė“ svetimi. Ir vis skambėjo - „Kad ir kaip kvailai atrodys vienąkart labai nustebsi mane susitikus. Niekada šio vakaro nebeužmirši, kad ir kur bebūtum tu, kad ir kur bebūčiau aš. Man tavęs nereiks ilgai ieškoti, tu - sugrįši“. [2003, rugpjūtis]

2004 rugsėjo pabaiga. Praėjo metai. Teisybę „mokytojas“ sakė, - nė karto per tuos metus jis iš galvos. Kokia keista persona, nekelianti man jokių jausmų, tačiau ta informacija tarsi pririšus būt sava dalim. Metai metai metai... toks trumpas laiko tarpas jei kalbėt apie žmogaus amžių ir pakankamai ilgas, jog per tą laiką suvokt daugiau, savarankiškai gyvent, bendraut. Dabar jau beveik viskas buvo aišku. Ir štai praėjus beveik metams, netikėtai susitikom. Netikėtai. Kažin kur mieste, vėlai. Atėjus draugei Rotušės aikštėj apsikabinom. Šalia jos stovėjo itin patrauklus vaikinas. „Su draugu? “ - šyptelėjau ir nusiėmus pirštinaitę šiam prisistačiau. Nė kiek nepakeitęs veido išraiškos, pažįstamu balsu atsakė - „Taip, žinau, mes JAU pažįstami“ ir tai pažinus privertė viduj susprogt kažkokiai nelauktai kupinai pagarbos ir baimės bombai. JIS. Gerai įsižiūrėjau į akis. Toks pasikeitęs. Apranga, plaukai ir bendra išvaizda daug gali keisti žmogų. Ir................... iš to nežinia kur verčiančio prasmegti jausmo, atsukau jam nugara ištęsusi: „Žinauuuuuuuuuuuuuuu...............“ nustačius šypseną inteligentiškai su drauge pasitraukėm. Jis lėtu žingsniu Vokiečių gatve, mes Katedros aikštėn. Jis vėl pradingo. Vėl pradingo, kai ilga laiką norėjo pasikalbėt ir pasakyti kas apskritai per visus tuos metus įvyko, kad daug ko iškmokau, o galbūt ne jis pradingo, - aš pabėgau, tik dabar vėl nenustoja klausimas - ar AŠ sugrįšiu?

II Dalis. Nostalgiškas pasisėdėjimas Kaune.

Apie psichologinį vampyrizmą esame girdėję ne kartą, nes tai gana paplitęs reiškinys. Kur kas sunkiau susitaikyti su mintimi, kad ir mūsų laikais pasitaiko „tikrų vampyrų“ - žmonių retkarčiais pasmaguriaujančių krauju. Deja, jų esama. Tik šiuolaikiniai vampyrai dar skirstomi į sangus, arba siurbiančius kraują, ir psi - siurbiančius gryną energiją iš žmogų gaubiančios auros.

„Ką tu iš manęs padarei? - skausmingai klausdama žvelgiau į įsidienojusią saulę aukštai danguje - Dabar aš nei vampyras nei žmogus, nei koks pagalbininkas, o gal tiesiog to nežinau? Su priesaika esu sava dalis ir tiek. Su priesaika. Ne žaidimu. Gyvenimu, bet tu juk pasitraukei, o gal aš?“. O jis man mintyse atsakė kažkada paklausus - „Niekuomet net būdama toli nebūsi pamiršta, nes tai kas turi kraujo ir yra mūsų dalis, visada žinos apie tave. Tu gali pykdyt savo egzistencija kitus, ne mums priklausančius, tačiau kas sava tu jau nebeišsižadėsi. Saugosi. Netgi nejausdama esant vienai, kas nors iš mūsų visvien vieną dieną bus šalia ir tai stebės. Ne visada. Tačiau stebės tavas klaidas. Negins ir nesikiš, nes kartais tu to jų buvimo nepajusi“. Nuskaldytai pilkšvos Nemuno pakrantės plytelės vertė galvą kilstelt kiek aukščiau. Danguje nardė paukščiai ir aš vėl kiek prisimerkus keliavau tolyn. „Juk aš sugrįšiu, o gal sugrįžau... O galbūt tai man ir reikėjo susiprast ir susisiekt, tačiau jeigu jis jau nebe tas vienas iš savų? Jei išdavė? Jei pasitraukė? Jei?.. Tų abejonių buvo ištisa galybė ir taip kas dieną pasiliekant vienai, tie apmąstymai užplūsdavo iš naujo. Tose mintyse girdėjos žodžiai, neišmanymo ir smalsumo kupini klausimai, jaunas naivumas, priesaika, aplinkinių abejingumas, kasdieniai reikalai, draugų balsai ir švelniai tarianti ironijos gaidelė: „Kaip tu kvailai kalbi, oi kad tu žinotum kaip ne taip mąstai“. Taip kalbėjo vienas iš žaidėjų, negyvenantis tikrovėje. Kitų dauguma painiodavo. O mes iš tikrųjų ir gyvenam. Kaip gyvenat? Mėtydami centus ir skaičiuodami taškus už kažkieno sau išgalvotąjį „nužudymą“ ar „sąmokslą?“ Tai vertė stipriai juos suabejot. „Tu ne iš mūsų,“ - sakė vienas. „Taip, nes aš ne žaidime“, o kartais netgi pagalvodavau, gal visgi tas „Paslaptingasis“ irgi būtų paprastai paklausęs „Apie ką tu čia kalbi?“ ir pavedėjęs kiek toliau moralizavęs „Tu išduodi mus. To nederėjo niekam prasitart. Juk ir žaidime tyli, o tu kalbi tarsi tai būtų balta ir juoda, savaime aiškios spalvos ir dalykai“. Mintyse atsiprašiau. Atsiprašiau už tai, kad išėjau pati iš kelio tuo iš praeities sukilusiu naiviu nuoširdumu ir iš savojo „mokytojo“ išmokta naudotis išmintim: „Jie tau atneš prašyta daiktą dėl kurio reiks eiti kilometrus - lygino - ir dar padavę padėkos, jog leidai būtent jiems padėti tai atlikti“. O kaip aš juokiau iš tų žodžių, kaip juokiaus. Visai neperdėta tai buvo, tik metafora, kai taip naudojantis išmintimi gali įteigti žmogui, jog tas darbas atliktas tavo vardan bus kartu jo labui taip pat. Na bent jau kažkas panašaus, ko negaliu tiksliai šią tylinčią akimirką nupasakot. Pasinaudojimas? O ne. Negalima išnaudot žmonių vien tam kad tenkint savo įgeidžius. „Ir tai sakai tu, ta pati, kuri naudojas išmintim?“ - viduj manajam vėlei sukilo konfliktas, pykstantis kritikuojančiai vidinei pusei ir kitai, kuri naiviai tikėjo jog viskas bus - gerai.

Čia aš prisėdau ant cementinės prieplaukos krašto, kaip daro dauguma jaunimo bei keli žvejai, nuleidus kojas mataruot žemyn. Visai visai arti sėdėjo gan keista porelė. Juodaplaukis odiniu puspalčiu ir, matyt, draugė pusilgiais vos kiek riestais plaukų galais. Jo delnuose skaisčius saulės blyksnius ašmenim begaudantis durklas. Netikėtai išvystu kaip draugė tingiai tarsi naminė katė išsiriečia ir pasirąžius gulas jo glėbin ant kelių. Vaikinukas švelniai perbraukia peilio galu jai per iškilusią krūtinę, tačiau nežaloja. Jis nulaižo geležį, į kurią ne per seniausiai atsispindėjo jos išblyškusi oda. Sėdėdama šypteliu. Romantikai, tačiau jis priglaudžia kietai raudonas lūpas jai prie kaklo ir šiai keistai išrietus galvą stipriau sukanda dantimis. Manasis žvilgsnis nebyliai nuskęsta upės vandenin. Po kelių minučių jam atsitraukus ant jauno kaklo žėri nedidelis lašelis kraujo. Įbrėžimas. Įkandimo būta nestipraus, užtat greičiausiai rytoj toje vietoje bus nedidelė mėlynė kaip po aistringo bučinio. Tai ir buvo BUČINYS. Išsitraukęs iš mažos odinės kuprinukės vatos, lengvai krimsteltą odą dezinfekuoja spiritu. Jo akys primerktos, galva apsunkusi, svyra ant šono. Jis vardu... Ir tuomet aš suvokiu. „Jis mano mylėtos personos sūnus“ - ateina galvon - nes šis jį pažadino. O galbūt klystu. Jeigu taip būtų, peržengęs dvidešimtį „tėvas“ kaip ir visi įprasti žmonės studijuoja. Šviesūs pusilgiai plaukai, na dauguma laikosi panašios mados, vos kiek atletiška figūra, priešingai - sukritęs vos apžėlęs apkūnus pilvukas. Šisai ne ką atrodo kiek jaunesnis. Jį išduoda tik kone žaismingas balsas bešnekant su mergina. Iš po drabužių kyšantis senoviškas pakabutis. Žaidėjas ar tikrovė?

Pakilus mergina išeina prisidegus ploną cigarilę. O jai nuėjus, žiūrėdamas į priešais teškantį bangelėm šaltą rudens vandenį, man tylint, netikėtai taria - „Esu vampyras“. Jo veidas išblyškęs, kone moteriškas, apgaubtas juodų, iki pečių krintančių plaukų. Matyt, daugelis vyrų ir merginų jį būtų palaikę gražiu. Nė kiek nesureagavus, atlošiu galvą ir rankom įsiręžiu žolėn bekylančioj tarp betoninių blokų. „Jis kalba ne veltui, - mąsčiau - o gal tik bando provokuot?“ Tačiau juk šiandien priešingai nei jis nevaikštau išskirtiniu stilium, elgesiu, manierom. „Gal man kažin kas parašyta ant kaktos?“ - šypsniu pasiteirauju. Pasiraitojęs juodų marškinių rankovę ir parodo kelių centimetrų įpjovų žymes, iš kurių kažkas siurbė jo kraują. „Tas kažkas taip pat turi panašius įpjovimus, iš kurių siurbiau jo kraują.“ Tokių įpjovimų neturiu. „Žinau“, - jis tęsia. Ir kalba pasisuka apie senus praėjusius laikus. Jis pasakojo, kad visada buvo jautresnis už bendraamžius, greitai pajusdavo svetimas nuotaikas. Čia pradėjo ieškot emocinio vampyrizmo ištakų. Nespėjo, o gal nenorėjo. Jis sutiko kitą psi, kuris jį ir „pažadino“. "Nenoriu jo prisiminti, nes mudu išsiskyrėme piktuoju". Pasijutau keistai. „Tu ir pabėgai, jei taip galima išsireikšt?“ Lėtai išsitiesiau ant nugaros, paskleisdama ilgus tamsius plaukus tarp žolių, o kojas nuo prieplaukos krašto nuleidau tie keliais žemyn. Manųjų klausimų jis tarsi nenugirdo. „Darau tai du metus ir, žinai, tai labai malonus jausmas. Pirma pajunti kažką šiltą ir lipnų. Šiluma užlieja krūtinę, norisi miego, jautiesi atsipalaidavęs...“ Dabar nebegalėjau nenusišypsot - „Tu mane gundai? “

Tačiau taip pat ir negaliu su juo nebesutikt. Dabar prisimenu ir pati. 1997 metai. JAV kažkoks „Sangvinarijus“ sukuria pirmąjį interneto puslapį tikriesiems vampyrams. Kitų panašių puslapių nereikėjo ilgai laukti, jie ėmė rastis kaip grybai po lietaus. Nuotraukos iš sąskrydžių, informacija, kaip elgtis apėmus kraujo alkiui. Radikalesniesiems pateikiami adresai stomatologų, kurie implantuoja ilgesnius iltinius dantis. Vampyrų bendrijos siekia po pasaulį išsibarsčiusių bendruomenių integracijos. Jie skiriasi požiūriu į vampyrizmą - pradedant mitais pagrįstu vampyro įvaizdžiu, kurį pažįstame iš filmų ir literatūros, ir baigiant beveik mokslo bandymais paaiškinti „tikrųjų vampyrų“ išskirtinumą, remiantis šiuolaikine psichologija ir filosofija. Kažkokia nesąmonė. Šiais laikais netgi „penkiolikiniai“ gali prie tavęs prieit ir pasakyti „Aš - vampyras“. Tačiau Londone juk visada buvo kitaip. Bent jau turėjo savo aplinką ir rinkdavos prie pagrindinio miesto bokšto, visam mieste buvo jų keli. Gal trys, o štai dabar... Ir čia ir ten, ir kairėn. Kaip pri....... ta. (Atleiskit;) - aut. past.)

Niekuomet nesuprasdavau, kai kažkada pamilta asmenybė pasakodavo apie tuos tūkstančius metų, kad nuo vaikystės geba manipuliuoti savo astraliniu kūnu. „Tai žaidimas šiluma...“ - aiškindavo, kai man sušaldavo rankos, judesiais prie galvos išsikviesdavo energiją, kaip tai darė ir manasis „mokytojas“ iš kitos kūno dalies ir ji atplūsdavo į konkrečią vietą. Ir taip Brendimo metu ieškojo savo vietos tarp metal atstovų, paskui prisidėjo prie electro gerbėjų. Kaip ir dauguma šio muzikos žanro mėgėjų atrado gotiką - niūrią, pagrįstą dekadentine poezija. Paskutiniu metu dažnai jį matydavo, pabrėžiantį  „tamsiąją savo prigimties pusę“, dažnai išvaizda pamėgdžiojančia vampyrus - kurie pasmerkti amžinoms kančioms.

„Juk tu žinai, - kalbėjo jis - nežudom ir nekandžiojame mes žmonių. Jie turi savų donorų - draugų ar mylimųjų, o šie gali sukandžiot psichologiškai kartais skaudžiau nei fizinėm žaizdom“. Prie jo sėdėjus 19etė buvus sangė. Gal dar tebėra. Gyvenanti užmiesty, mažame miestelyje, kuriame sunku rasti tinkamą donorą. Ji kartą sumokėjo už kraują vaikinukui, su kuriuo susipažino vakarėlyje. Jis paklaiko, kai mergina jam prakando rankos odą ir ėmė siurbti kraują. Daugiau ji jo ir nebematė. Jis išsigando.
„Norėjau sumokėti jam už vakarienę“, - nugirdau jauną meilų balsą sau už nugaros. Tuomet meiliai prie jo prigludus aiškino toliau. Ji sakė, kad dalytis krauju - tai labai intymus aktas, su niekuo kitu nepalyginamas tarsi artumo kitam žmogui jausmas. „Pirmą kartą vos neatsidūriau lovoje su žmogumi, kuris man leido atsigerti kraujo. Tai labai lengva supainioti su erotiniu išgyvenimu, kuris sangams menkai pažįstamas“

Tačiau ar tai pateisinimas pykčio, kuris užverda manam viduje dėl kažin kokių nereikšmingų priežąsčių, kai niekinančiai puolu žodžiais skaudint žmones, kai neturiu kur fizinės jėgos išliet ir noris smegti skradžiai žemę? Jaunuolis pasakojo, kaip priverstinės abstinencijos metu žiūrėjo filmą apie paprastus miesto vampyrus. Jis pradėjo net drebėt, visa esybe troško nors lašelio kraujo. O gavus, pajutęs užplūdus palaimą.

Kagi, kasdieninis gyvenimas visad yra toks pat kaip ir visų - darbas, mokykla, studijos, kita veikla ar įprastas laisvalaikio leidimas. Ir norintys neatpažintų šių „žmonių“, galbūt iš papuošalo po kaklu ir visgi nuslėpiant simboliką visvien sunku tai pastebėti. Teisybę sakė „JIS“ - „Kai reikia slėptis, negali išsiskirt iš aplinkinių, tu privalai visad būti tarsi aplinkui esančiųjų veidrodis, būti dalimi jų, būti šalia. Gyventi, o ne egzistuoti laukiant kol kas nors tave suras“. Kitaip padariniai galėtų būti pragaištingi. Ir visgi, - „Kur JIS?“

Pažvelgus saulėn netikėtai nusičiaudėjau, šalia sėdintys šyptelėjo „Alergija, nieko baisaus“. Ir „tėvas“ aiškino tai panašiai „Mes ne iš pasakų, nereik bijoti saulės, nors oda skirtingų personų visada buvo jautri, mes nesam nemirtingi, tačiau gal kiek atsparesni ligoms ir dar, - česnaką irgi mėgstam, tad paprasto mirtingojo savaiminis virtimas tuo, kuo esam visai neįmanomas. Tokiam reikia gimti.“ Tačiau spaudoj galima rasti įvairiausių iki beprotybės nuklydusių asmenų įvykių. 17-metis Rodas Ferelas 1998 metais buvo nuteistas myriop elektros kėdėje už žiaurų dviejų sutuoktinių nužudymą. Ferelas kurį laiką internete prisistatydavo 500 metų senumo vampyru Vesagu. Jis subūrė grupę paauglių, kurie kaip ir jis siurbė kraują ir žalojo save. O tai jau - psichinė liga.

„Reikia bijoti ne mūsų, o dviejų dalių asmenų: psichinių ligonių, juk žmonių nepuldinėjam ir kitų, kurie tokių kraupybių prisiskaitę ima juos medžioti“. Jis pasakojo, jog prieš kelis mėnesius neiškėle kojos iš buto bijodamas to, kas jį suras. Tuomet nusprendė visiškai pakeisti išvaizdą. Dabar prieš mane sėdėjo dailus, stilingai apsirengęs jaunuolis. „Labai retai geriam kraują.“ Kaune, girdėjau, dėl vidinių nesutarimų ši grupė pamažu irsta. Tačiau tokio reiškinio kaip „vampyrizmas“ populiarumas auga.

Dabar ir vėl susimąsčiau pamiršus tas mintis, su kuriomis čia atėjau. JIE visuomet protingai mąstė. Juk aš prisėdau čia pirma, o jie net nepaklausę vardo pratęsė ilgai su savimi šnekėtą sąmonėje monologą. Nežvelgdamas į itin paprastus to vakaro drabužius linktelėjo kiek arčiau: „Lengvai galima pajusti, kas vampyras ir kas - ne“, - tesušnibždėjo ir abu išsitiesė šalia.

____________________________
Ištrauka iš lenkų žurnalo iškarpos

„Moksliniais tyrimais nustatyta, jog į skrandį patekęs baltymas žmogaus kraujo pavidalu neturi jokio fiziologinio poveikio, kuris skirtųsi nuo pojūčio suvalgius kraujinės dešros. Jie neserga kliniškai negydoma porfirija (odos blyškumas, šviesos vengimas, nemiga, haliucinacijos ir paranoja), o sugebėjimai - nieko neįprasto. Gebėjimas pajusti šilumą tam tikrose kūno vietose - tai normali organizmo reakcija. Psichikos ryšys su organizmu labai stiprus, ir tuo įsitikinę gydytojai, taikantys placebo metodą gydant kai kuriuos susirgimus“.
2004-09-24 13:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-11-25 16:33
Susperia
Gražus kūrinėlis.Man patiko,nors kai kur buvo sunku beskaitant susiprasti,kas kur,bet šiaip visai nieko. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-11-30 23:31
black eyed
6 tradition
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-09-27 13:29
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
splašnoi italicas yra žeuru. kaip perskaityt? duokit receptą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-09-25 15:15
Nyarlathotep
Pirma dalis - kuolas už neskaitomumą.
Antra dalis - 3.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą