Rašyk
Eilės (73629)
Fantastika (2197)
Esė (1498)
Proza (10399)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1126)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







2 paveikslas

Visi patogiai įsitaiso klausytis Pilkutės. Leonardas atropoja arčiau, žiurkėnai sugriūna vienas ant kito, Švinka Morska atsigula ir apsikabina savo dubenėlį, Bronytė grakščiai prisėda ant kartelės.

P.: kaip jau pasakojau tai nutiko tą dieną, kai mano šeimininkė važiavo į oro uostą pasitikti tėčio. Ji tuomet įsikišo mane į kišenę ir mes išėjome iš namų. Buvo šilta vasaros popietė. Kas esate buvę nors kartą ten, už stiklo, žinote, kas yra šilto vėjelio glamonės. Tai šiek tiek panašu į skersvėjį (žiūri į Švinką Morską), tik nepavojinga ir labai malonu.

Švinka Morska neramiai kriukteli, žvilgteli į dubenėlį, bet ėsti nepuola.

P.: jutau jo dvelksmą net pro marškinių kišenę. Kartu jutau daugybę įvairių kvapų, pažįstamų ir nepažįstamų,  sumišusių ir paskirų, svaiginančių ir erzinančių. Liepžiedžių, šviežių spurgų, kvepiančio muilo, įkaitusio asfalto... neįmanoma visų išvardinti. Juo labiau pažinti. Neužtektų tam viso gyvenimo. Tada išgirdau miestą. Milijonai garsų - švelnių ir šiurkščių, linksmų ir grėsminingų, nostalgiškų, pašėlusių, žaismingų susiliejo į vientisą gaudesį. Iš pradžių man atrodė, tarsi orkestras derintų instrumentus prieš koncertą. Bet kiek palaukus išgirdau ir pačią muziką. Tokia simfonija „Miestas“. Et, negirdėjus sunku net įsivaizduoti...
Leo.: kartais šeimininkas, kai žiūri televizorių, pasiima mane ant sofos ir aš manau, kad mačiau tą gyvenimą už stiklo. Televizoriuje.
P.: surogatas! Tai toks pats pasakojimas, tik su paveikslėliais!

Leo įtraukia galvą į savo kiautą. Švinka Morska nedrąsiai pastumia jam savo maisto dubenėlį.

Br.: nepurkštauk. Juk nesi tokia bloga.
P.: gal ir nesu. Gal man tiesiog apmaudu, kad jūs niekada to nepamatysite. Šneku šneku ir matau, kad visvien nesuprantate.
Br.: bet mes galime įsivaizduoti, o vaizduotė kartais stipresnė net už tikrovę. Pasakok toliau.
P.: gerai, vaizduokitės. Tai štai, mes atvykome į oro uostą. Ir čia šeimininkė mane išėmė iš kišenės ir pasitupdė ant peties. Tada ir pamačiau lėktuvą. Nuo tos didybės ir grožio vos nenusiritau žemėn.
Įsivaizduokite milžinišką geležinį paukštį, kuris su kurtinančiu griausmu, bet neįtikėtinai švelniai kyla ir tupia. Vos nesuakmenėjau nuo tos jėgos. Ir pasijutau visiška skruzdėle. Nematoma ir niekam neįdomia. Aplinkui virė gyvenimas – juokėsi žmonės, lojo šunys, važiavo automobiliai, kilo ir leidosi lėktuvai... Sulindau atgal į kišenę ir apsiverkiau. Iš apmaudo. Kad nedalyvauju tame gyvenime, kad sėdžiu per dienas narve ir nieko įdomaus nematau, kad nieko reikšmingo gyvenime nenuveikiau... Niekur nebuvau, nieko nemačiau, nieko neišmokau... O pasaulis toks didžiulis, ir toks įdomus.

Stoja nejauki tyla. Žiurkėnai išvirtę miega.

P.: pažiūrėkit į juos (mosteli galva į žiurkėnus). Ar svajojate apie tokį gyvenimą?
Br.: na, gal jiems tiek ir tereikia. Negali visi būti vienodi. Ech! Kaip norėčiau dar grįžti į Ispaniją. Ten nors narvelis kieme stovėjo...
P.: tai ir skrisk. Turi sparnus.
Br.: bijau, kad nepakelsiu kelionės. Kelias tolimas, o aš nebejauna...

Bronytė pradeda dainuoti savo ispanišką dainą. Visi susimąsto.

3 paveikslas

Rytas. Visi bunda. Pradeda cypti ratukas. Visi kruta po truputį, tik Bronytė tupi ant kartelės nejudėdama.

Leo.: gero ryto visiems!

Niekas neatsako, visi kuičiasi savo narveliuose.

Leo.: ei, pažvelkit, kaip elegantiškai atrodo miegantis paukštis. Niekada ankščiau nepastebėjau. Kaip gražu! Ir kaip jie miegodami išsilaiko ant kartelės?

Visi atsigręžia į Bronytę. Bronytė nukrenta nuo kartelės. Ji – nebegyva.

P.: ji negyva. Ji mirė.
Š. M.: mirė?.. (puola paknopstom prie savo ėdesio)
H&M.: kas mirė? Kodėl?
Leo. (traukiasi atbulas sofos link): kodėl? Iš tikrųjų kodėl? Kodėl ji? Kodėl dabar?
P. (su panieka, žiūrėdama į ėdančią Švinką Morską): kiaulė yra kiaulė, ko iš jos norėt..

Pamatę, kad toliau nieko įdomaus nevyksta, žiurkėnai puola sukti ratuko.

P.: (žiūrėdama į žiurkėnus): Ech Bronyte, Bronyte, o tu manei, kad jie gyvens trumpiau. Teisus buvo Leonardas – niekada nežinai, kada tas laikas...
 

4 paveikslas

Vakaras. Bronytės ir jos narvelio nebėra. Žiurkėnai isteriškai suka ratą. Švinka Morska pasikūkčiodama verkia. Paėda ir verkia, paėda ir vėl verkia.

P. (irzliai, bet švelniau): na liaukis, pagaliau. Galima pagalvoti, kad tau vienai liūdna. O kur Leonardas?
Š. M. (vis dar šnirpšdama nosimi): po sofa užmigo
P.: aišku. Slopinimo reakcija.
Š. M. (drebėdama): ar jis irgi mirs?
P.: ne, čia jo organizmas taip saugosi nuo streso. Kodėl taip bijai mirties? Juk nežinai, kas tai yra.
Š. M.: tai kad visi labai išgyvena ir verkia. Matyt tai labai baisu.
P.: tam, kuris mirė, tai jau tikrai nebaisu. O išgyvena ir verkia likusieji. Iš širgėlos. Kad išsiskyrė. Kai kas nors išvyksta toli ir nežada grįžti, visi irgi verkia.
Š. M.: kažkodėl visvien baisu

Žiurkėnai nustoja sukti ratuką, spokso, klausosi.

P.: o kas čia baisaus? Iš tikrųjų pasaulyje viskas sukasi ratu. Kaip tam žiurkėnų rate. Viskas kartojasi ir niekas nesibaigia. Tik vienus dalykus mes lengviau suvokiame nei kitus. Tik tiek. Juk neverki, kai ateina ruduo ir nudžiūsta žolė. Nes žinai, kad pavasaris ir vėl sugrįš, žolė vėl sužaliuos, o išgaravęs iš balų vanduo nukeliaus dangun ir vėl iškris lietumi pavirsdamas į balą.
Š. M. (nepatikliai, bet su viltim): ar tu nori pasakyti, kad ir mes mirę atgimsime?
P.: panašiai. Tiesiog siela palieka kūną. Ir gal vėliau susiras kitą.
Š. M.: ar taip, kaip žmonės nusimeta rūbus vakare?
P. (visai švelniai): panašiai... (griežtai) laikas miegot!
Š. M.: gal aš dar nemiegosiu. Palauksiu, kol Bronytė atgims. Atgims, o mes miegame. Negerai. Bus jai liūdna.
P. (pagalvojusi): gulk, miegokim. Bronytė atgims, bet nežinia kur ir kada. Gal po šimto metų ir gal kitame pasaulio krašte.
Š. M. (svajingai): gal Ispanijoje. Ji juk taip norėjo ten sugrįžti...
P. (svajingai): gali būti...

Nejauki tyla. Pilkutė bando dainuoti Bronytės dainą. Pradžioje nedrąsiai... Visi sugula ir klausosi. Temsta.

5 paveikslas

Vėl rytas. Žiurkėnai vartaliojasi, žaidžia. Pilkutė prausiasi. Leonardas ruošiasi pusryčiauti. Iš narvelio išeina Švinka Morska. Jos rankose ryšulėlis su maisto dubenėliu, po pažastimi – dėžutė mėgiamo maistelio. Ji susiruošusi kelionėn.

P.: čia kas dabar! Ir kur susiruošei?
Š. M.: eisiu į oro uostą
P.: kur??? Ar pablūdai? (šaukia) Ar žinai, kaip tai toli. Per visą savo likusį gyvenimą nenueisi.
Š. M. (paraudusi): na nežinojau... Tada eisiu į miestą. Noriu pamatyti kitokį gyvenimą. Tą, kur už stiklo... (mindžiukuoja)
P. (pasiruošusi skaudžiai įgelti. Bet staiga susimąsto ir netikėtai švelniai): bet tu juk pražūsi. Tu visko bijai, nepasitiki savimi ir esi visiškai nesavarankiška.

Leonardas ir žiurkėnai klausosi apstulbę.

Š. M.: tai gal to ir išmoksiu. Gal tame pasaulyje už stiklo pasikeisiu. Gal išsivaduosiu iš savo baimių ir tapsiu drąsi. O tada gal dar ką nors ir nuveiksiu. Ir gal net reikšmingo! (nedrąsiai) Kaip manote, ar aš sugebėčiau?
Leo.: žinoma sugebėtum, tik..
Pilkutė tik skėsteli rankom.
H&M: kur ji eina? Nežinau.. gal Bronytės aplankyt? Gal.. (šaukia) Perduok Bronytei linkėjimų!!!
P.: užsičiaupkit jūs... džiaugsmeliai...
Š. M. (apsiverkia): išsiskiriame... ir nors ketinu grįžti visvien graudu kažkodėl. (Šluostosi ašaras) Turiu eiti, nes tuoj išsigąsiu ir pasiliksiu. (Išeina, trupindama rankose bandelę).

Leo.: kodėl nesulaikei jos?
P.: ir kaip galėčiau...

Skamba gražioji ispaniška daina.

PABAIGA
2004-09-22 00:16
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-01 12:55
nep
nep
Lyg žmonių asmenybės įkūnytos tuose padarėliuose. Aš tuoj įsivaizdavau vaikus vaidinant. Ir man geras pamokymas: pergalėk savo kompleksus - eik pasaulio pamatyti, nedrebėk. Dėkinga. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-11-22 16:28
Little fay
o man patiko .. turbtu taip apie mirti aiskinsiu ir savo vaikams .. ;) Sekmes .. ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-09-24 17:37
viena skruzdėlė
naa, nieko. be didelių pretenzijų, apie amžinus dalykus pedagogiškai:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-09-22 19:09
BetVarke
ilgas kurinys. net neperskaiciau.. :) per daug ilgas mano proteliui:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą