<Palikta aušti...>

Į kambarį pro pravirą langą kartu su saulės spinduliais skverbėsi tvankus oras. Visur aplink tvyrojo saldus vanilės kvapas. Ji pusiau gulom sedėjo krėsle, gelsvos sintetinės suknutės kraštas krito nuo jos sukryžiuotų kojų ir plaikstėsi pagautas silpno vėjelio. Monotoniškai dūzgė besisukantis ventiliatorius. Krėslo ranktūriu ji ritinėjo baltą golfo kamuoliuką. Pirštais paridena į priekį, tada atgal, o tada vėl i priekį. Ūmai ji krūptelėjo, kamuoliukas išsprūdo jai iš pirštų ir nuriedėjo po kavos staleliu. Mergina atsiklaupė ant kelių ir palindo po staliuku rankomis grabinėdama kilimą ir ieškodama rutuliuko. Į kambarį pūstelėjo stipraus vėjo gūsis. Šis, pažaidęs sekundę tarp užuolaidų, nušveitė nuo sofos atlošo krūvą eskizų. Kartu pasigirdo ir durų skambutis. Ji vėl krūptelėjo susitrenkdama galvą į staliuką. Greitai išlindo, patrynė skaudantį pakaušį ir nulėkė atidaryti didžiulių juodmedžio durų.
- Sveika, - pasisveikino susivėlęs vaikinas.
- Labas, - bandė šyptelėti ji. - užeik.
  Mergina pasitraukė nuo durų praleisdama svečią į vidų.
- Eime į svetainę, - ji užtrenkė duris ir nuėjo i kambarį. Vaikinas iš paskos.
- Prisėsk kur nors, o aš arbatos padarysiu, gerai?
- Mmm... Aha, - mergina dingo už virtuvės durų, o svečias įsitaisė ant sofos. Keistai šypsodamasis jis žvalgėsi po suverstą kambarį, visur mėtėsi eskizai, knygos ir krūvos nuotraukų.
  Po poros minučių ji grįžo nešina tarškančiu padėklu, atsargiai padėjo arbatą ant kavos stalelio, o pati atsisėdo į krėslą priešais vaikiną.
- Vat... Kaip sekasi? - paklausė mergina.
- Neblogai, kaip visada.
- Tai šaunu.
  Pora minučių kapų tylos.
-Aš ryt ryte jau išvažiuoju, - nerūpestingai tarė jis, akimis bėgiodamas lubomis.
- Oo... Aš maniau, kad kitą savaitę... - tyliai prabilo ji.
- Ką sakai? Negirdžiu.
- Ne, nieko...
  Vaikino akys užkliuvo už kažko balto po staliuku.
- O! Mano golfo kamuoliukas. - jis pakėlė rutuliuką.
- Keista, nebuvau jo pastebėjus. Turbūt kažkada čia jį pametei. - mergina sedėjo įsmeigus akis į grindis. - Pasiimk.
- Ne, geriau tu turėk. - vaikinas ištiesė ranką.
  Ji paėmė kamuoliuką ir padėjo į arbatos puodelio lėkštutę.
Jis staigiai žvilgtelėjo į laikrodį ant sienos ir atsistojo:
- Man jau reikia bėgti.
  Ji taip pat atsistojo.
- Taip greit? Na gerai, palydėsiu iki durų.
  Abu nuėjo į prieškambarį.
- Tai tada iki, dar kada susitiksim. - tarė vaikinas. Abu puikiai žinojo, kad nesusitiks.
- Aha, būtinai, - atsakė mergina. - geros kelionės.
- Dėkui, iki. - atsisveikindamas jis pakštelėjo jai į skruostą ir dingo laiptuose.
  Mergina dar pastovėjo prie durų, kol skersvėjis nepradėjo trankyt langų.  Jas uždariusi, nusimetė savo gelsvą suknelę ir nuėjo  į vonią.
  Ant kavos stalelio garavo du palikti aušti karamelinės arbatos puodeliai.