Duoneliautojas

Kaštonuose voratinkliai jau draikos   
ir supa miegui rudeninį kvapą.           
Jam niekas duonos skonio neparaiko,
nes  prieglauda nuskintui vėjui tapo.

Ir trupinius prie medžio kojų sėja,
nes tikisi po metų derlių pjauti.
Susivynios į laikraštį rugsėjį.
Daugiau netilps į šią taukuotą skiautę.

Nubrauks ranka per lūpas nebučiuotas
Apsilaižys. Save apgauti žada.
Priguls – dar niekad nesapnavo puotos.
Gal šiandien mieguose pabėgs nuo bado?

Dabar jam gera, nes užmigo laikas
į duoną kasdieninę, plutą trapią.
Kaštonuose voratinkliai jau draikos
ir supa miegui rudeninį kvapą.