Gerai-gerai

Mirė jaunas. Nespėjo pasakyti, kad turi gražią svajonę – savo pelenus kada nors išberti į Nerį, nes ji tikrai pasirūpins juos nuplukdyti iki Gango. Jis mylėjo Indiją. Ir šalį. Ir moterį šiuo vardu. Taip... Užvertė akmenį ant kapo. Vos ne slėgtainis. Ir kieno išmislas... Bet jo dar neužteko. Teta užsakė matinių rudų plytelių. Matyt suprato, kad nebus laiko atvykti čia kartą per tris savaites, ravėti žolytę nuo įkyraus varpučio ar pasodyti raudonų gvazdikų, kuriuos jis taip mėgo. O teisinosi „bus jauku, primins jam seną rudą kilimą, kurį tėvas atsiuntė iš Indijos“.
Gėrė degtinę. Tai buvo pirma ir paskutinė taurelė. Susipažinimo. Jis buvo įsitikinęs, kad geriau abstinentas nei impotentas. Bet kas iš tiesų žino, kas geriau? Geriau tau. Man. Jam. Gal jis dabar būtų gyvas impotentas? Būtų sau gėręs ir meilė praeitų pro šalį, nepastebėtų jos užburkusiomis savo akimis. Bet tada būtų pragėręs svajonę. Gyvas - gerai. Impotentas -  blogai. Miręs – blogai. Abstinentas – gerai. Gyvas impotentas – gerai-blogai. Miręs abstinentas – blogai-gerai. O kada bus gerai – gerai - ?..  Ko tik nepadaro meilė. Net ir giltinę suvaidina. Manau viskas būtų gerai-gerai, net ir miręs abstinentas, jei ne tas akmuo.