Mėlyno miesto neišbaigtais skersgatviais Keiko skubėjo, vejamas dulksnos. Kartu skubėjo laimingas loterijos bilietas kišenėje. Vos saulei nusileidus jie sugrįžo namo.
Keiko dirbo didelės firmos padalinio skyriaus filiale. Žinojo, ką daro, bet nežinojo- kam. Darbe buvo galimybė negalvoti apie jokias galimybes. Pareiga negalvoti.
Keiko turėjo butą keturioliktame aukšte. Bute buvo durys- išėjimas į pasaulį. Buvo ir langas- atsarginis išėjimas. Pro jį tolumoje matėsi miškas, tačiau keliai iki jo buvo akli. Dar Keiko turėjo stalą, lovą ir daiktų.
Kiekvieną trečiadienį Keiko užbraukdavo susapnuotus skaičius. O ketvirtadienį pralaimėjęs atsidusdavo- dar ne laikas. Skaičių laimė trunka trumpai, mąstė Keiko. O jei laimingas skaičius pasikartoja kitą savaitę, tai tėra agonijos pratęsimas.
Keiko turėjo draugą. Jis buvo miręs. Vis vien Keiko vadino jį draugu. Jautė ryšį. Dar buvo kaimynė. Grįždamas iš darbo sutikdavo ją. Sakydavo:
- Labas vakaras.
- Labas vakaras, - atsakydavo kaimynė.
Vakaras tapdavo labas. Tik iš nieko Keiko neišgirsdavo labanakt.
Šįkart kaimynė nepasirodė. Keiko uždarė duris. Loterijos bilietą padėjo ant stalo. Pabaigęs vakarykštį šerbetą ilgai žiūrėjo į skaičius. Jie atrodė laimingi. Pusę dvyliktos Keiko pasiėmė balionėlį, drugelių kolekciją ir išėjo pro langą.
Visą savaitę skaičiai sapnavo Keiko.