Būdama dar pakankamai guvi ir aiškaus proto
Ji šimtus kartų kasdien ištardavo frazę:
– Suvalgykit mane po mirties.
Mano kūnas turi ypatingų galių...
... galių...
Aš prisimenu...
Prieš mirtį Jos oda susiraukšlėjo,
apsitraukė kažkokiais smulkiais blizgančiais žvynais,
daiktais suvis atšoko nuo mėsos,
ir, atsitvėrusi nuo išorės šituo suragėjusiu luobu,
dar kelias neišpasakytai ilgas savaites
Ji gyveno savo nykų, kurčią, perdėm nepažinų vidinį gyvenimą,
kurio neryškūs atšvaistai
retsykiais sušmėžuodavo tolydžio gęstančiose akyse
arba atodūsių, šnabždesių pavidalu
drauge su žarnyno dvoku
it tvinstanti sielos magma
išsiverždavo pro kietai sučiauptas lūpas.
Regis, amžinybė būtų sustingusi Jos žvilgsnyje…
Nemariame ir beaistriame –
kaip likimas...
Jau išleidusi dvasią,
kurį laiką Jinai dar ir toliau tebespoksojo į mus tuo nebyliu,
šaltu Gizos sfinksų užsispyrimu,
ir tik tada, kai sumojome klijais sulipinti velionės akių vokus,
į mūsų namus pagaliau iš lėto ėmė sklisti mirtis.
Nematomi akiai mirties fluidai tvenkėsi ore,
smelkdamiesi iš sparčiai mėlynijančių nuogų velionės kojų
sąnarių džiovos išklaipytais pirštais,
ar iš skylėtų plaučių,
perdžiūvusių it saulėje iškaitintas vynmaišis,
gosliai užpildydami visas kertes,
taipogi mūsų suvokimo kertes;
išgirdau, kaip kažkas kimiai atsikrenkštė
ir isteriškai sukikeno,
kaip vienas mūsiškių
atlapojo lauko duris,
keliskart šnirpštelėjo
ir drovėdamasis pravirko,
ir kaip lyg pasiutusi kalė
sustaugė ūmai trobon įsiveržusi vėtra.
Sakytum tai būtų atsitikę vakar...
Sėdžiu kavinėje prie stalo
ir šakute knebinėju sūdytą silkę su pakepintom bulvėm.
Aplinka – niūri ir nepažįstama.
Kartais praeina išstypusi padavėja,
neproporcingu ožkos užpakaliu tyčia užkliudo gretimą kėdę,
ir kassyk slapčia dirsteli į mano lėkštę,
kuri niekaip netuštėja,
ir, matyt, šitas mano sėdėjimas
vienaip ar kitaip jai kelia nerimą.
Vien iš pareigos, o gal – kad nuraminti padavėją,
bandau praryti kąsnį sūrios silkės,
bet tuoj pat vėl išspjaunu į lėkštę,
išspjaunu keliskart daugiau,
nei buvau susikrovęs į burną...
Suku galvą, kodėl pasirinkau būtent šitą kavinę
nors mieste esti dešimtys, šimtai kitų,
kur gali niekam neužkliūdamas,
niekam nekrisdamas į akis
valandų valandas spoksoti televizorių,
žiūrėti pro langą į gatvę,
arba dantų krapštuku valyti panages
ir stebėti kaip barmenas skuduru šveičia stiklus.
Nebeprisimenu pradžios.
Paprasčiausiai užėjau ir atsisėdau prie stalo,
buvau pavargęs beklaidžiodamas gatvėmis,
o jau kai atėjo padavėja lyg ir vėlu buvo trauktis,
pasižiūrėjau į valgiaraštį,
mintyse paskaičiavau pinigus kišenėje
ir užsisakiau patį pigiausią patiekalą...
Suvalgyk totemą...
Kavinės padavėja vis priešiškiau stebi mane,
siurbia savo žaliom basilisko akim,
kol galiausiai pagalbon pasikviečia
į australopiteką panašų apsaugininką,
kuris it įkaltas atsistoja prie mano stalelio.
Dabar jau imu suprasti,
kad žūt būt privalau suvalgyti tą nelemtą patiekalą,
tad sukaupęs visą valią,
šakute padalinu vieną bulvę pusiau,
ir bandau prismeigi prie jos silkę,
bet dabar tas aliejuje išmirkytas
skersai skrostas
silkės filė gabalas atgyja
šasteli iš lėkštės
ir erdve lyg vandeniu nuplaukia prie stalo krašto.
Pašoku ir bedu su šakute dar kartą,
stengdamasis parodyti apsaugininkui ir padavėjai
visą savo pastangų rimtumą,
bet silkės filė šauna tolyn,
palikdama aliejaus pėdsaką ant pageltusios staltiesės,
o paskui nelyginant drėgnas žilvičio lapas
prilimpa prie apsaugininko kaktos.
It koks žeberklininkas su šakute rankoje prisėlinu ir smeigiu,
ir jaučiu – šįsyk sėkmingas dūris!
Melchiorinė šakutė per silkę sulenda į apsaugininko kaktą –
kažkaip pernelyg lengvai,
sakytum to vyruko kiaušas būtų prikrėstas sviesto.
Taip jis ir stovi prie mano stalelio,
su styrančia šakute kaktoje
ir persmeigtu bei spurdančiu silkės gabalu.
Prisimenu...
Aprengėme Ją balta
dramatiško mergystės periodo suknia,
ir kniūpsčią paguldėm į karstą,
kur Ji, rožančium surištom rankom
iš lėto brinko tris dienas ir naktis,
o kai atėjo sekmadienis,
šalia kreivos akmeninės tvoros
it miltuose išvoliotos gyvatės,
suskatome kasti duobę – Dovydo žvaigždę,
ir nebuvo lydinčiųjų minios,
pasakytų kalbų
apie velionės gerus ir prasmingus darbus,
ir tolumoje lyg gigantiška odinė juoda pirštinė
nakčiai grėsmingai gniaužėsi miestas.
Buvo tik Ji ir gentis
ir blyški mirtis
prasižiojusios duobės tamsoje,
nelyginant kokia Dovydo žvaigždės turbulencija,
ir dar – kunigas
su ostija, žalsvąja musmire ir biblija rankose.
Dabar, turbūt, niekas dorai nebeprisimena
(o gal – nenori prisimint),
kas pirmas iš naujo šoko į duobę.
Aš tikrai nebuvau pirmas.
Kitaip gūdžiom nemigo naktim,
manęs įkyriai nelankytų tikroviškas vaizdinys,
kaip išsigandęs kunigas
bando sprukti kapinių taku,
vejamas stiprėjančio duobėje toteminių vaišių klegesio.
Suvalgyk totemą…
Nors..
…kunigo mėsa buvo skanesnė…
Apsaugininkas tebestovi prie mano stalelio.
Šakutės kotas suvirpa sulig kiekvienu
kraujo tvinksiu smilkinio venoje.