Languoto pledo istorija arba LOR Dievui

„Aš nėščia! Aš nėščia!“ - į kambarį įėjo susijaudinusi  guvernantė. Tai buvo netikėta tiek man, tiek mano broliui.
Tada mes sėdėjome susigūžę po didžiuliu languotu pledu ir stebėjome pro langą krintančias snaiges. Tėvas į šalį padėjo apskaitos knygas, atsargiai sulankstė akinius į verstos odos futliarą, pasirąžė, ir nuėjęs prie šaldytuvo riebiai susikeikė - pienas buvo sugižęs. Pabučiavau brolį - įsivaizdavau esanti šachmatų damkė, kuri prieš apleisdama savo languotą pledo karalystę visad atsisveikina su savo mylimu žirgu (mano brolis iš tiesų priminė ramų arkliuką - didelėmis rudomis akimis jis liūdnai, rodos, kažin ką susimąstęs rupšnodavo, gliaudydavo niekam nežinomas istorijas, virpėdavo nuo
Turbūt jam vienam girdimo garso). Dirstelėjau į guvernantę. Maždaug trisdešimties metų moteris sėdėjo ant taburetės ir tylėjo. Ji pavydėjo mano stiprių ir šviesių plaukų, todėl pagavusi mano žvilgsnį nejučiomis delnais pridengdavo savo nelyginant pelės uodegą nušiurusią ir dažniausiai riebaluotą bizę. Iš lentynos išsitraukiau medicinos enciklopediją. Mėgau vartyti lapus su tomis liguistomis organų iliustracijomis ir nuotraukomis. Mūsų namuose niekas nesidomėjo medicina, o apie visus negalavimus buvo uždrausta kalbėti. Net sloga  ar karščiavimas buvo nutylimi ir slopinami savo individualiais metodais. Mano brolis praeitą rudenį susirgo plaučių uždegimu. Girdėjome, kaip tyliai kliedėdavo lovoje, iki galvos įsirausęs į gyvsidabriu apibarstytus patalus - tokia aukšta buvo jo temperatūra, jog vienas po kito sproginėdavo termometrai. Man buvo liūdna, nes po pledu turėdavau kiurksoti viena ir prieš išeinant atsisveikinti su tuščiomis arklidėmis, bučiuoti mėšlinus juodai baltus karliškojo tvarto tapetus. Galiausiai jis mirė. Tokia Dievo valia - Jis spręsdavo mūsų šeimos narių likimus (nežinau, kaip buvo kitose šeimose, bet esu tvirtai įsitikinusi, jog mumis rūpinosi labiausiai, todėl pasistengdavo parinkti netikėčiausius ir originaliausius gyvenimo scenarijus). Tik truputį nustebau, jog priėmė tokį netikėtą sprendimą dėl auklės nėštumo. Lauktis vaiko man atrodė pernelyg įdomi ir išskirtinė privilegija, kuri, tikėtina, turėjo greitu metu atitekti man - nepaliaujamai Dievo stebimam objektui. Tiesa, man šiuo metu septyneri ir vietoj savo brolio meldžiu naujo berniuko. Esu pernelyg liesa, geltona striukė kabo ant manęs. Atsiradęs pilvas užpildytų tuščią erdvę. Dievas paseno ir jam turbūt krito ant ausų - mano prašymą supainiojo su auklės. Dievas sočiai pavalgęs prisnūdo ir mano balsą supainiojo su auklės. Dievui tuo metu operavo infarktą ir narkozės metu laikydamas pliušinį berniuką jį sukišo į auklę (auklės pilvą). Cha cha cha - pliušinį berniuką. Palauksiu, ir turbūt po devynių mėnesių – jeigu auklė nenusiridens nuo laiptų - turėsiu naują ir - tikiuosi - rudakį arkliuką. Tėvas tą vakarą stipriai viduriavo nuo pieno.