Tu atėjusi iš sapnuotos iliuzijos

Liūdesys? Žavesys? Džiaugsmas? Ar jūra?
Viskas susilieja ir atsispindi tavo akyse. Iliuzijos - kurių nebuvo ir kurias sukūriau. Skvarbus žvilgsnis skrodžiantis tave. Ir ore subrandintas klausimas: Ką matau? Atsakymo ir vėl neturiu. Galėčiau knistis kišenėse. Ir vis tiek jo nerasčiau. Tik ištarti žodžiai atspindi jo nebuvimą:
- Ar girdi kaip skamba jūros muzika? Nurimusios bangos ir pakilęs vėjas. Ar matai kaip nuplaukia laivai. Kuriuos norėčiau pavyti paukščio skrydžiu. Bet jie jau nuplaukė! O aš neturiu sparnų, kuriuos kažkada kažkas apkarpė.
Bangos atplukdančios klausimą: Ką tu darai?
O mano veide šypsena ir atsakymas. Į šonus išskėstos rankos ir vėjo žaismas tarp pirštų. Iš kūno gilumos išsprūstantis riksmas: Vis tiek aš tave pagausiu. Vieną dieną priklausysi man. Vėjau, ar girdi. Aš tave pagausiu!
Bet tavo kvėpavimas išblaško mintis. O vėjas palenda po mano marškiniais. Ir švelniai pradeda kutenti mano kūną. O gal tai buvo tavo rankos? Mintimis prabėganti šypsena. Ir iliuzija kuri išsisklaido...
Užmigti. Kad pro atvertą langą, jūros ošimas atneštų rytinį lietų.
- Ar jauti kaip jis tave apglėbia?..
Ne?.. Tiesa, tu miegojai. Ir tavo veide atsispindėjo sapnų švelnumas, kuriuose skambėjo malda gyvenimui. Ir šypsena kurią sukūrė iliuzija.
Gana. Viskas. Leiskit pabusti. Noriu tylos. Tylos... Tylos – kurios nėra. O aidas atneša tavo žodžius: Labas rytas... rytas... tas... aš...
Tu atėjusi iš sapnuotos iliuzijos... Kas tu?