Kasdien

Manęs paklausė, ką aš veikiu kasdien. Gal šnypščiu ir gal prunkščiu. Kasdien? O gal šiaip slampinėju… Bet kasdien?

Bandžiau suskaičiuoti. Nepavyko. Vien atsikėlimo ritualas!.. O kur dar troškimai, veržimasis link tikslo. Be to, nuolatinis nesutarimas su savimi. Ir viskas sutelpa į žodį kasdien. Kaip širdin telpa kiekvienas tvinksnis.

Ėmiau suptis laiko rate. Matau - kojos įsipynusios į medvilninius raiščius, galva apvyniota nosinaite ir tualetiniu popieriumi. Laikrodžio rodyklė šoktelėjo iki horizonto, bet ne vidurdienis.

Mėgstu pusiausvyrą – kai be septyniolikos trys. Tada dedu daiktus po stalu, iš kuprinės išsitraukiu utėlėtą skrybėlę ir numetu šuniui – juk jis taip mėgsta kandžioti blusas, tai gal patiks ir utėles.

Įsijungiu radiją. Ten: “Sos, audra! ” Išjungiu. Klausausi. O širdyje taip gera gera, tylu, nekranksi minčių virtinės. Nueisiu, pagalvojau, išgersiu puodelį kavos, pasiklosiu sauskelnes ir eisiu miegoti pokaičio…

Tai, pamaniau, Usonifuro ritualas. Taip jis elgiasi kaskart, kai nekalba. Tik nekasdien.

Taigi manęs paklausė ir ko aš nedarau. Kasdien. Tai dar didesnis numušto kojos nago skausmas. Juk tokia didžiulė atsirinkimo galimybė! Kaip loterijoje.

Man pasidarė baugu. Nors gerai, kad nekasdien. O tai ne dėl to, kad kasdien galiu vis to paties savęs klausti ir klausti. Atsakymas bus vis tiek kitoks. Tik, deja, teks grįžti prie pirmo, - jis teisingiausias. Bet čia išimtis – tas kasdien.

Žinau, aš kalbu kasdien. Mąstau kasdien. Vadinasi, gyvenu. Kasdien.

- Kasdienybė yra tam, kad įvertintume nekasdieniškus darbus? - vis nedavė ramybės šis klausimas ir Usonifurui.