Aš ir vėl susikūprinęs sėdžiu ant mėlynojo ežero kranto. Koks jums skirtumas, koks to ežero vardas. Juk ne tai svarbiausia. Svarbiausios yra to sėdinčio žmogaus idėjos, kurios sukasi galvoje, kurios vėliau sukasi daugelio žmonių galvose, kurios sukasi kartu su pasauliu, kurios miršta ir yra paniekintos, kurias išgarina karštos žmonių galvos kaip išgarina vienintelį vandens lašelį negailestinga kaitri Sacharos saulė...
Aš ir vėl regiu kalnus kitoje mėlynojo ežero pusėje. Koks jums skirtumas, koks jų vardas. Juk patys žmonės juos sugalvojo, o dabar nebegali atminti, kaip ir idėjos, mirusios, ištirpusios kaip ledas, kurios nematome ir negirdime, o tik jaučiame. Net negražu taip vadinti. Idėja – tai meilė. Tai tarpusavio supratimas, kurio patys žmonės nebesupranta. Štai jums ir kurioziška situacija. Dabar meilė broliui išreiškiama kumščiu, „pagarbiu“ epitetu „Gaidy!!! “. Gal net patys nebežinom jo reikšmės... Tiesiog jiems ta skardi raidė „g“, šaižus dvibalsis „ai“, dar skardesnė „d“ ir ilga, pilna kartėlio, erzinanti ausį „y“. Ir tose nekaltose raidėse sudėta milžiniška neigiamos energijos dozė, kuri kaip oro bučinys lengvai pasiunčiamas ir papučiamas.
Aš ir vėl matau saulėlydį. Kodėl neklausiat jo vardo? Juk taip jūs, žmonės, mėgstat tikslumą! Jūs tik skaičiuojate ir skaičiuojate raides, balsius, priebalsius, pinigus, sekso partnerius. Ir vis skaičiuojame, kada ateis ta akimirka, kai nė vienas žmogus nebepamatys juodos naftos lašelio, močiutės keptos ajerų duonos kepalėlio, vyrų giminės, vaiko gimimo, nuo saulėlydžio rausvo dangaus...