Dežavu

Ir vėl aš čia.
Tenpat,
Kur nežinau net
Kada buvau
Šitoj akimirkoj –
Siaurutėj laiko terpėj.
Pasąmonės gilios
Laukuos paklydus ji
Užklydo vėl čia.

… Ir vėl čia:
Saulėtas kambarys,
Daug suolų
Ant raudonų kilimų.
Vėl ieškau žodžio.
Vėl rašau. Braukiu.
Ir vėl rašau.
Ir vėl braukiu.
Tyla.

Erdvė tuščia,
Bet ją sunku ištvert.
Akimirka ilgėja
Kol tampa amžina
Ir parašyta.
Ji tikra.
Ji kankinanti.
Dabartis.
Aš įkliuvau.

Ir pasikart baigiu
Ant lyno jos,
Ištiesto palei kojas,
To geležiniai įtempto
Kaip arfos Antikos
Styga auksinė,
Kuri vilioja blizgumu
Ir skambumu
It sirenų balsų,
Nugludintų jūros purslų.
Į krantą uolinį – mane –
Vis lekia,
Vis beldžiasi drąsias
Kol pagaliau
Apkurtina sąmonę.

Bijau susižeisti nuo jų.
Basos pėdos
Skuodžia paviršium
Artimo horizonto.
Keliai skinasi kelią,
O nubrozdinti
Teška krauju
Į purviną grindinį,
Ant suskirdusios žemės odos.

Pasilik mano kraują,
Pasilik šitą auką,
Kad nebtektų grįžti pas ją –
Trumputę, žudančią akimirką.


2002 05 22