Tikimybių teorija

Tikimybių teorija žlugusi. Meti kamuolį ir nežinai, ar jis sugrįš. Meti akmenį ir belieka laukti atakos.

Kadaise buvau gera metikė. Išlipusi iš autobuso ir eidama pro šalį sugebėdavau išmesti į šiukšliadėžę kandžių suvarpytą talonėlį. O vakar jis praskrido pro šalį, nes buvo per stiprus vėjas. Taigi šiandien jau moku dvidešimt litų už tai, kad rankose vakarykštis talonėlis. Niekam visai neįdomu buvo, kad nepataikiau. Nepadėjo maldavimai. O visi dar sako, kad yra žmogiškumas, kad reikia tikėti, viltis.

Pasaulis netobulas kaip netobulas ir kamuolys. Tikimybė yra tik teorija. Teorija sau, praktika – pagal mano norus.

Turiu iškapstyri smėlį iš ausies, kad girdėčiau, ką kalba aplinkiniai, kitaip tikslas nebus pasiektas.

Bet tikimybių teorija nėra žlugusi, nes apie ją tiek daug kalbama, vadinasi, ji kažkam prieinama, yra naudinga. Laikas nelaukia kaip ir aš nesvarstau: paleis mane kontrolierius ar kaip kokį nusmurgėlį nuveš į cypę.

- To mūsų laikais nebuvo, galėtų pasakyti tik Pitagoras, - atsitiesęs nuėjo sau Usonifuras.