Mano draugas Joris pučia guminę valtį. Pripūtęs, sėda ant valties krašto. Oras per neužkimštą skylę išeidamas šnypščia ir Joris leidžiasi žemėn. Leistis žemėn Joriui patinka. Ar galiu ant kito krašto sėstis, - klausiu. Joris linkteli. Sėduosi.
Pirmas, po kiek laiko, užpakaliu pasiekiu žemę. Joris lengvesnis - antras. Jori, sakau, tu –lengvas. Joris - man į akis šypt. Lengvas kaip kaip kaip..., - nesugalvojęs kaip, uždedu ant Jorio peties ranką. O tu sunkus- Joris apglėbia ir mane.
Mums nesvarbu, kuris iš mūsų greičiau pasiekia žemę, ar ne Jori?
Joris nieko neatsako, tik spusteli manąjį petį. Aš ir Joris - draugai.