Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Sėdėjau pakelyje ir lėtai valgiau obuolį. Diena pasitaikė saulėta, ir aš, nekreipdamas dėmesio į tai, kad visiškai neturiu laiko, niūniavau ką tik sugalvotą melodiją. Jau buvau bepradedąs kurti dainelės žodžius, kai mano mintis pertraukė pasigirdę šūksniai. Aš pakėliau galvą ir pažvelgiau į kelią. Iš už posūkio išniro trys raiteliai, savo išvaizda nekeliantys jokio pasitikėjimo. Ranka automatiškai nuslydo diržu ieškodama kardo. Ir tik užčiuopęs orą, prisiminiau, kad man nebereikia ginklo. Tai šiek tiek nuramino, ir aš vėl atsikandau obuolio.
  - Sveikas. – Prisiartinęs, sušuko vienas iš raitelių.
  - Sveikas, jei ir tu to nori. – Abejingai ištariau.
  - Hm. Čia juk įžeidimas, o jį, manau, puikiausiai nuplaus tavo piniginės turinys. – vėl sušuko plėšikas.
Kiti pritariamai nusikvatojo. Šyptelėjau ir aš. Iš visų mėginimų apiplėši, šitas buvo pats orginaliausias.
  - Na ką gi. Jei reikia tai reikia. – Liūdnai ištariau.
Plėšikai vėl nusijuokė. Lėtai nusikabinau piniginę nuo diržo ir staigiai švystelėjau į viršų. O pats vikriai pašokau ir nėriau į krūmus. Netrukus už nugaros pasigirdo pliaukštelėjimas ir keiksmai. Va dabar nusijuokiau aš. Šitą triuką, su apakinamuoju mišiniu, sugalvojo Sverigalo pilies alchemikas keliaujantiems pirkliams. Plėšikėliai vėl praregės tik rytoj, o po to dar ilgai gels galvas. Linksmai nusiteikęs, išlindau iš krūmų ir nė nepažvelgęs į staiga apakusius piktadarius, nužingsniavau tolyn. Saulė jau įpusėjo savo kelionę dangumi ir šis nuotykis priminė, kad manęs dar laukia ilgas kelias. Paspartinau žingsnį. Iki vietos norėjau nusigauti dar su šviesa. Tačiau saulė jau leidosi, kai miškas pradėjo retėti ir aš priėjau kirtavietę. Praėjęs tarp medžių rietuvių, perlipau per ratu  sustatytų vežimų užtvarą, ir patekau į stovyklavietę. Kritiškai peržvelgiau krūvas daiktų, suverstų kaip papuolė ir niekinamai patempiau lūpą. “Niekad” – tariau sau. - “Niekad nesuprasiu to beprasmiško žmonių noro, gyventi apsivertus šlamštu. ”
  - A, Aramilas, aš tavęs laukiau. – džiugiai sušuko senis, išlindęs neįtikėtinai purvinų skudurų krūvos.
Bet geriau įsižiūrėjęs, suvokiau, kad ta krūva, kažkada buvo palapine. Man pasisveikinus, senolis pakvietė sėstis ant žemės. Sunkiai atsidusau ir atsisėdau sukryžiavęs kojas.
  - Na tai... – Nedrąsiai pradėjau, tačiau pabaigti nespėjau.
Senis atsikrenkštė, nusispjovė ir mane pertraukė:
  - Žinau ko atėjai. Dvasios mane perspėjo. – senis krenkštelėjo ir tęsė toliau. – Žinai, dieve Pelore, aš netikėjau, kad Medžėja kada nors susigrąžins savo galią. Bet kai tai įvyko, aš iškart suvokiau, jog dievai, kad ir kokie galingi jie būtų, neatsilaikys. Todėl aš ir pasitraukiau iš Midrago miškų. Pasitraukiau, kad galėčiau netrukdomas sugalvoti būdą, kaip sunaikinti iškilusią grėsmę. Ir galiu pasigirti: man pavyko. – Senis pradėjo kosėti, o aš vis labiau nerimauti.
Vidinis balsas rėkte rėkė, jog aš tikrai neišgirsiu pranašystės, jei senis nepaskubės. Ir norėdamas save nuraminti, apsidairiau aplink vidiniu žvilgsniu. Tačiau nieko, kas galėtų kelti grėsmę, nepastebėjau. Tuo metu, senis vėl pradėjo pasakoti:
  - Viską apsvarstęs, suradau patį tinkamiausią būdą, kaip atsikratyti Medžėjos. Kadangi tu prieš ją negali stoti į kovą, nes ji tave sunaikins, kaip sunaikino ir visus dievus. Tau reikia ginklo. Ginklo, - senis įdėmiai pažvelgė man į akis, - padėsiančio atkeršyti už juos.
Krūptelėjau. Kiek apgijusi žaizda vėl atsivėrė. “Verilija” – be garso sušanbždėjau. Akyse aptemo, ir aš turėjau pasiremti rankomis į žemę, kad nesukniubčiau. Tarsi per miglą išgirdau tariamus senio žodžius:
                              Tamsai gyvastį užklojus,
                              Susiraski Ledo rūmus,
                              Ir išvydęs karo dūmus,
                              Tu už saulę ir už šviesą,
                              Narsiai ginki savo tiesą.
                              Nors ir paukščio širdyje nebus...

                              Kai saulė dangų pripildys tiesos,
                              Nekaltumo skaidraus ir meilės tyros,
                              Sek paskui žvaigždyną vilties
                              Melsvąją paukštę surask.

                              Paimk savo kardą
                              Ir ištark mano vardą,
                              Deivių kelius tau nušviesiu dar kartą.
                              Jie padės tau pasiekti tyrumo gaivaus,
                              Ledo melsvumo ir sidabro kantraus.
                              Tais keliais paskui žvaigždę
                                Keliaudamas tu,
                                Ledo rūmus pasieksi...
Tačiau senis pabaigti nespėjo. Iš niekur atlėkus kaulinė strėlė pervėrė krūtinę ir jis sukniubo. Aplink pasigirdo klyksmai. Daug negalvodamas, ištiesiau rankas į saulę ir staigiai nuleidau. Auksine ugnimi suliepsnojo ratu sustatyti vežimai. Tai turėjo kuriam laikui sulaikyti Medžėją. O, kad čia ji mus užuolė, tuo nė neabejojau. Greitai pasilenkiau prie senio. Jo išbalusios lūpos judėjo, tarsi norėtų dar ką nors pasakyti. Prikišau savo veidą prie jo, idan išgirsčiau pranašystės pabaigą. Tačiau netrukus siaubinga jėga pakėlė mane ir tėškė į žemę. Pasigirdo lūžtantys kaulai. Tačiau aš, nepaisydamas užplūdusio skausmo, palaimingai šypsojausi. Aš jau žinojau kaip įveikti Medžėją.
2004-08-20 20:42
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-07-07 21:13
Nuar
O kam skaityti istoriją? Juk pagal kompiuterinį žaidimą parašyta. Galima ir taip.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-12-01 17:35
Monte
gal tu pasakaityk istoriniu kuriniu daugiau... arba istorija geriau panagrinek...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-22 22:42
Akela
Chi chi! „Bet geriau įsižiūrėjęs, suvokiau, kad ta krūva, kažkada buvo palapine.“ – šis sakinys priminė faktą, kad man ir reiks pirkti naują palapinę – senajai ragai.
Įdomu, kokie kaulai pas jį lūžo – gyja jie ilgai. Žinoma, fantasy pasaulyje gydymas kur kas efektyvesnis nei musu Santariškėse ar Kauno akademinėse klinikose. Bet visvien įdomu, kaip gydysi pagrindinio herojaus pasmulkintus kaulelius.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-21 21:10
Bulletproof KazE
Gal reik pradet gera taradicija: kiekvienos klajojancio bardo dalies pirma dali suparodijuoju. Nes jau skiedalai kai kur tai ;> . Bardas super galingu rembo shvarcnegerishku protu. Kuri trauko kas kaip nori, nuleidzia staigiai ir pan :>. Zodziu konanas bardas ir porno show .
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-21 14:31
Rikute
Smagi pasakaite.
Ydomu kas bus toliau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-20 21:36
almost_angel
Pagaliau! Ilgai lauktas kūrinys :) Tik kažkur čia trūko žodelio "iš"... "išlindęs neįtikėtinai purvinų skudurų krūvos." štai čia :) kažkokia labai jau prekabi pasidariau... ;) tikiuosi jau rytoj galėsiu perskaityti antrą dalį ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą