Papasakok man...

Kaip ir kiekvieną naktį guliu tamsioj žolėj, o šiltas vėjas draiko mano plaukus.
Kaip ir kiekvieną naktį traukiu į save tą svaiginantį tamsos kvapą, kuris užpildo kiekvieną mano sielos kertelę ir aš vėl, kaip ir kiekvieną naktį, nugrimztu į sapną.
Štai ir tu ateini, tikresnis nei kada nors anksčiau. Lėtai pirštais liečiu tavo veidą ir rankas, tartum norėdama įsitikint ar tu nesi šešėlis.
Ir viskas atrodo tikra. O gal tai ne sapnas?
Nusišypsai, pagauni mano ranką, priglundi ir klausi:
-Ką tau šiąnakt papasakot?
-Kaip visada...
Papasakok man apie liūdną lietų, kuris kartais tyliai trepsena į mano langą, o kartais taip pila, kad net ausyse ūžia. -įsijautusi pašoku ir imu prašyti. -
Papasakok man apie įsimylėjusį vėją, kuris taip mėgsta išdykaut su mano sijonu ir kuris bučiuoja man akis, kai tavęs šalia nebūna.
Papasakok man kaip ateina svajos, sparnuotų mažučių fėjų pavidalu, kaip jos apžavi žmogų ir nusivilioja jį į amžinų sapnų šalį. Ir aš ten noriu...
Papasakok man apie tą jausmą, nuo kurio virpa mano širdis ir visas kūnas, nuo kurio man aptemsta protas, o lūpos taria nerišlius žodžius, kuris aštriom strėlėm man sminga į skaudžiausią vietą ir paskleidžia saldžius nuodus po visą sielą.
Papasakok man apie mirtį, kartais trumpą kaip prabėganti akimirka, o kartais ilgą kaip ištisas gyvenimas. Kaip ji po truputį apkabina visą kūną ir nusineša tolyn. Visai kaip sapnas...
Papasakok man apie gaivų žemės kvapą ir angelus skrajojančius danguj, kaip tyliai auga medis ir kur vis išskrenda sapnai. Papasakok...
Tu vėl nusišypsai ta nežemiška šypsena, nutildydamas pridedi pirštą man prie lūpų ir pasakoji. Ištisą naktį klausaus tavo tolimo balso, nors ir šnibždi man viską į ausį. Pasakoji apie keisčiausius ir gražiausius šio pasaulio dalykus glostydamas man plaukus.
Staiga tavo balsas nutyla, tu atsistoji, lūpomis prisilieti prie mano kaktos ir lėtai nueini į tamsą. Dingsti be pėdsako juodam danguj. O aš lieku stovėti, bandydama sutramdyti žaidžiančius vėjyje naktinius marškinius ir nesuvokdama sapnas tai ar tikrovė.
Kaip ir kiekvieną naktį nueinu per drėgną žolę tikėdamasi, kad gal rytoj mane tu pasiimsi su savim.