Su kiekvienu puslapiu perskaitomu įdėmiai ir nuožmiai, tie žodžiai, tas pasaulis slysta vis giliau i mano sielą, pamažu iš lėto tampa mano kasdienių apmąstymų objektu. Paskendimas toje erdvėje, kaip ore, neišvengiamas. Į save traukiu, geriu visas tas spalvas, kvapus, pojūčius, kurie ten vadinami bespalviais. Bet kaip spalvos gali būti bespalvės? O taip, jos gali...
Ir vos tik pažvelgus pro langą pamatau, ko labiausiai bijau - o gi realybę, tokią tuščią ir nykią mano akimis kažkada... Įsisiūbavęs protas grįžta į savas vėžes ir jaučiu kaip kažkas miršta, nyksta, garuoja, tai jie - tie spalvotai bespalviai žmonės, kurie atrodo idealūs, atspindintys musų slapčiausius troškimus, tokie ir yra - tobuli, nes šioje, už lango alsuojančioje realybėje jie niekada neegzistavo. Egzistuoja tik tuose lapuose, paslaptimi užrašytuose žodžiuose, tik mano mintyse. Atrodo kuo toliau ir giliau pradedu juos pažinti, tuo baisiau man daros pažvelgti pro tą langą ir susidurti akis į akį su supuvusiu vaizdu, kurį ir užsimerkus galėčiau atpasakoti.
Kiekvienoje knygoje tūno jai vienai skirti idealai. Tas protingų minčių šaltinis pakeri ir kartais, atrodo, noretum išmokti mintinai tas sudėtingas frazes, protingus patarimus, paslaptingus apibūdinimus....
O tai nuodija žmogaus naivumą, jo tyrumą, galbūt todėl ir nemėgau skaityti knygų (gal dar ir dabar nemėgstu argi aš žinau?) Tai didis pažinimo šaltinis. Bet ko vertos visos tos mintys ir žodžiai jeigu visa tai ne mano? Taip, sutinku, jie verčia mane mąstyti. Bet apie ką? Apie norą būti panašiais į tuos spalvotai bespalvius, bet traukiančius kaip magnetas žmones, nes ir pati svajoju kada nors tokį sutikti.
Nors gal aš klystu, gal tai vienintelis nesuteptas pažinimo šaltinis, tačiau man nepatinka nepilnavertiškumo jausmas, kurį kartais jaučiu skaitydama. Atrodo lyg aš pati taip nemokėčiau mąstyti... bet juk moku! Turbūt žmogiškos tuštybės manyje tikrai nestinga.
Sutinku, jog knygos tarsi pažadina žmogų, išvaduoja iš to kiauto. Pradedu suvokti, jog skiriuosi savo aplinkoje mąstymu. Galbūt tik sau pačiai, bet nors tiek... Vien todėl, jog pradedu regėti kokie išblukę ir žemiškai buitiški žmonės mane supa. Argi jie tą pripažintų? Tuo tarpu pati skraidau pažinimo erdvėse, kurios man pasakoja paslaptis, jog gyvenimas ne vien tik banalūs pokalbiai apie kasdienius rūpesčius. Jis, ne vien aklas žaidimas su žmonėmis, ir ne vien lūkuriavimas ir laukimas. Tai ėjimas ir siekimas žinių ir pažinimo...
Ir štai baisi išpažintis aš pati gyvenau kaip jie, o galbūt net ir gyvenu. Juos teisti ne man. Ir būtent todėl mane kartais užgriūna baisiai sunkios mintys, kokia visgi aš esu tuščia, o kartais net bedvasė. Ir štai tas pasaulis traukiantis mane iš ten... mano išsigelbėjimas-knygos. Bet kartu atimančios vaikystės likučius....
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Kartais man atrodo jog skaitau apie save, kai tuo tarpu žinoma ten rašoma apie kažką kitą, o gal tikrai apie mane?
Visas kontekstas pradeda lupte lupti iš praeities prisiminimų liekanas, tokias baisiai panašias i aprašytus dalykus. Keista...
Susimąstau jog taip mąsto mažuma žmonių, tik ta mažytė individualumo kibirkštėlė rusenanti kiekviename stumia į skirtingas puses, išmėto skirtingose pasaulio erdvėse. Kaip gaila... Nors kažkuriam gyvenimo epizodui prasidedant ar baigiantis tu staiga tai supranti, gal literatūros dėka, gal muzikos, o galbūt tiesiog kokio nors neeilinio gyvenimo įvykio pagalba. Ir tada prasideda besąlygiškos tokio žmogaus ieškojimas, idealizavimas ir laukimas. Tas tikėjimas sukausto žmogų nepertraukiamais saitais su gyvenimu, nes būna didesnis už viską, net už patį dangų, jis beribis ir tikras...
Bet gilus patyrimas rodo, jis toks iki tos akimirkos, kai sutinku žmogų, kuris galbūt tau kažkuo pasirodo panašus i tą ieškomą. Bet kuo toliau pradedu jį pažinti, tuo labiau pradedu suprasti jog suklydau ir taip, kaip užburtas ratas. Pagaliau, kai jis susilieja su dauguma, tiesiog praeinu nesuprasta pro šalį, palydinti liūdnu žvilgsniu savo suklydimą, savo klaidą... kuris galbūt mane kaltina beširdiškumu...
Tas tikėjimas apmiršta. Su laiku pradedu jausti keistą skausmą viduj, lyg ir sieloj, lyg ir širdy. Ir vienatvė vėl nesibeldus į duris, kaip šeimininkė sugrįžta į mano mintis, veiksmus, širdį. Ji sugrįžta į visą gyvenimą ir tampa vidinio liūdesio ir laukimo kaltininke. Bet tikėjimas nemiršta, jis tik merdėja, vis dar laikydamas mane... Kartais užsigalvojus ir pakėlus akis į dangų krūpteliu pamačiusi, kaip dangus pastebimai susitraukęs, pamažėjęs nuo vakar dienos. Kaip tas tikėjimas, kažkada buvęs begalinis. Aš vis žvelgiu į jį, kaip į didelį veidrodį, bandydama atpažinti ir suprasti realų gyvenimą, bet nesėkmingai... kaip visad nesėkmingai...
O kartais tiesiog apima paniška baimė, kad dangus neišnyktų visai, man net nespėjus jame atpažinti gyvenimo...
P. s. nežinojau, kaip tai pavadinti, nes tai tiesiog mano mintys, kurios visiems pavadinimams per sunkios...