Skardiniais stogų žvyneliais,
palėpių langais,
antenomis,
groja ir vėjais –
traškančiu roku
užlieja akis.
Nebyliai spingsi ir žėri
palangių akordais,
lietvamzdžių choru.
Ir skuba, ir bėga
vakarykščiu lietum
į grindinio vėsą,
ištirpsta šešėliuos.
Išbraidžiusi saulės balas
kišenėse saugau pavėsį,
pernykštį dar –
tik veltui iškaulyt tikiesi.