Nuostabios šviesos juosta

Niekas neatleistas nuo sunkios ir gėdingos naštos, kurią kadaise užkrovė mums Geltonasis Imperatorius. Nesvarbu – vaikas tu ar senis, paukštis ar žvėris – priklausai dviems pasauliams. Ir gal net daugiau – tam, svetimam. Todėl, jei nori turėti draugą, kuris priklausys tik tau ir neišnyks, vos spėjus jums įsikalbėti, tenka jį išgalvoti. Savo Umuną laikau tam tyčia pritaikytoje kišenėje rankovės viduj. Kartais, kai aplink tylu ir ramu, jis išlenda lauk ir mes šnekučiuojamės. Tiesa, jis įsikalė į galvą, kad tai jis mane išgalvojo. Šokinėja man prieš nosį, kutena ūsais, spigiai įrodinėdamas šią nesąmonę, bet aš nepykstu, tiesiog žiūriu į mėnulių atspindžius jo juodose akyse ir šypsausi. Mielas žioplas padaras. Deja, dabar ne naktis, dabar jis tykiai sėdi mano rankovėje, nedrįsdamas net pakrutėti. Bijo Valdovo.

Teisingai daro. Aš irgi stengiuosi nepakliūti jam į akis. Juk Valdovas ieško savanorio. Naršo akimis po pirmąsias armijos gretas, kur stovi patys narsiausi kariai, šnairuoja į patarėjų pusę. Tokiu metu saugiausia – slėptis už jo nugaros. Susilieti su Valdovo šešėliu, apsimesti neryškiu ornamentu žolėje, stebėtinai panašiu į jo apsiausto raštus. Užmiršti savo spalvą, atsisakyti kvapo ir leisti mintims tekėti tamsia ramia upe, paklusniai kartojančia krantų – ugningų Valdovo žodžių – posūkius.
– Pirmasis žvalgas – daugiau nei karys ir daugiau nei pasiuntinys. Jis įkūnija mūsų kovos dvasią, pergalės alkį, jis turi parodyti visą mūsų išdidžią panieką, kurią kaupėme tiek tūkstantmečių. Per vieną vienintelį mirksnį žmonės turi suprasti, kad tai ne atsitiktinumas, o kerštas, kruopščiai apgalvotas ir negailestingas!
Taip, kartoju mintyse, kovos dvasia, panieka, kerštas, – ne, ne kartoju, o sakau tai kartu su Valdovu, netgi anksčiau už jį. Nieko keisto, juk girdėjau tokias kalbas ne kartą. Tuojau jis pasakys, kad reikia išrinkti ne patį drąsiausią ar protingiausią…
– … karį, o tą, kuris labiausiai tiki pergale, kas pats yra tuo tikėjimu, kuris gali viską padaryti dėl savo tautos.
Mano rankovėje sukruta šiltas pūkuotas gumulėlis, – Umunas pasijuto vienišas, nes aš per daug susiliejau su Valdovu. Turbūt be reikalo taip elgiuos. Juk tai – beveik toks pats pasirodymas kintantiems mūsų neaprėpiamos armijos pulkams, kaip visada. Vieni kariai girdėjo jį kelioliktą kartą, kiti – pirmąjį, ir pastarųjų akyse dega niūrus ryžtas, užgožęs net būdingą mums visiems amžiną netikrumą. O kai kurie, ką tik atsiradę, klauso Valdovo kalbos nuo vidurio, ir kartais nuo jų veidų dar nespėja pranykti svetima išraiška, kai jie vėl dingsta, nusviesti į veidrodžius.

Kai Valdovas bando nuspręsti, ką gi išrinkti “savanoriu”, pirmeiviu, nuostabios spalvos juosta, karo vėliava, trumpai tariant, Veidrodine Žuvimi, aš – nemalonu prisipažinti – ir pats trokštu būti pakviestas į veidrodį. Vaizduoti kažką, ko nepažįsti, tai yra, tapti niekuo, nieko mėgdžioto… Karštis! Pakeliu ranką ir šukuojuos, – sunkios sruogos krenta ant pečių; žiūriu iš padilbų, prikandu lūpą; aš apsirengus mėgstamais marškinėliais su juokingu piešiniu, trumputėm rankovėm; jaučiu, kad kažko trūksta, nesuprasdama raukaus, keletą ilgų sekundžių stoviu, žiūrėdama prieš save – ne, nesuprantu, neprisimenu, dedu šukas ant lentynos, rodau kažkam liežuvį, išnykstu.

– … mūsų juokdarys primena man pavojingą ledkalnį: virš vandens matosi tik mažoji dalis, – girdžiu pirmojo patarėjo šnabždesį kažkur už nugaros.
– Ledkalnis? Greičiau jau šulinys, – šnypščia atsakydamas vyriausias vėduoklių saugotojas, artimas Valdovo draugas ir patikėtinis. – Virš žemės – žemutis rentinys, o pasilenksi – ir neišvysi dugno.
Jie manęs dar nemato. O gal ir anksčiau nepastebėjo.

Kaip tapo tylu. Išskyrus šiųdviejų murmėjimą – nė vieno suprantamo garso. Valdovas pats buvo pašauktas. Turbūt jis net nespėjo pabaigti savo kalbos. Kariai, susėdę ant žemės, ilsisi, plepa, žaidžia kauliukais. Girdisi tik neaiškus gaudesys, tarsi smulkus smėlis birtų ant didžiulio būgno. Skauda! Tai nageliais gremžia man odą pamirštas Umunas. Štai ko trūko veidrodyje. Ak, jei bent kartą prisiminčiau ten ką nors iš tikrojo savo gyvenimo… Atsargiai, už dvariškių nugarų, nušliaužiu į šalį, link nusususio krūmokšnio. Keista, kad mane iki šiol vadina juokdariu. Pastarąjį šimtmetį aš retai ką juokinau. Beje, Valdovui ne juokai ir rūpėjo.

Štai ten, tolumoje, ant kalvos, patys geriausi mūsų burtininkai kuria Pašalinimo užkeikimą. Sunku jiems – reikia veikti išvien, griežta tvarka, bet juk nieks nežino, kuris iš magų kada bus nublokštas į nekenčiamą veidrodį, ir ši padėtis visus juos nežmoniškai erzina. Jau nekalbant apie Valdovą. Kiekviena diena po Pralaimėjimo jam – ne gyvenimas, o gėdinga egzistencija.

Kadais veidrodžiai nebuvo mūsų prakeiksmas. Mes naudojomės jais kaip langais. Pažvelgti į kitą pasaulį, neprarasdamas savo išvaizdos, pamojuoti žmonėms ranka ar dažniau – pagrūmoti kumščiu, galėjai visada, jei tik norėjai. Žmonės, bailūs ir drovūs, dangstėsi veidus, krūpčiojo, o jei mes prisiartindavom prie pat ribos, net sprukdavo. Jie niekad nebandė įsigauti į mūsų pasaulį. Keistuoliai. Juk tai visai paprasta. Persisvėrei per rėmą, vienu skruostu pajutai vėsaus vėjo gūsį – niekad nežinai, iš kurios pusės jis pūstels, – ir tu jau anapus. Aš taip dariau nekart, ir kiti mūsiškiai nepraleisdavo progos. Neįprasta ir įdomu ten būdavo. Bet kai bandau smulkiau prisiminti savo pasivaikščiojimus kitam pasauly, atminty iškyla tik vienas, paskutinis. Štai aš peržengiau ribą ir prietemoje skendinčiuose imperatoriaus rūmuose; prabangi, aksominė prietema, tviskanti brangiųjų akmenų žvaigždutėmis. Įsiklausiau į tolimus šūksnius iš namų vidaus. Tenlink nuėjo priešakinis mūsų būrys. Karas turbūt užklupo žmones nepasiruošusius. Dairausi. Pastebiu auksu išsiuvinėtas šlepetes kambario kampe, prieinu, liečiu tas sunkias šaltas gijas, panašias į senų mirusių moterų gyslas.

Radau moteris kitame kambaryje – sukriošusias, raukšlėtas, perrėžtomis gerklėmis. Užgniaužęs kvapą ėjau šauniojo Valdovo būrio pėdsakais. Kruvinais pėdsakais. O paskui staiga išgirdau artėjant daugybės kojų dundesį. Greit iš už koridoriaus kampo būriu išvirto mūsų bebaimiai kariai – perkreiptais iš siaubo veidais, išmėtę ginklus ir vogtą turtą, kažką mykiantys, nepanašūs patys į save. Išsigandau, kad jie mane sutryps, ir pasileidau atgal, painiodamasis apsiausto skvernuose. Spėjome įšokti į veidrodį tik aš ir keletas greitakojų karių. O tada anoje pusėje blykstelėjo akinanti šviesa, ir nepakenčiamai karštas vėjas įsigavo po drabužiais, rangydamasis ir kandžiodamasis lyg gyvas, gręždamasis į ausis, į šnerves, lįsdamas po oda… Atsimerkti buvo neįmanoma, bet aš viską mačiau ir per akių vokus: oras virš manęs šnypštė ir kibirkščiavo baisiais hieroglifais, kurie gesdami virsdavo gyvatėmis, krito žemyn ir gylė, gylė…

Tai ir buvo ta pati diena, kai mes pralaimėjome. Valdovas pradėjo karą su tuo pasauliu, pasiuntė per visus veidrodžius – mūsų langus, mūsų duris! – pulkus, kad nugalėtų žmones – nuolankius pavergtų, nepaklusniuosius sunaikintų. Jis laikė Geltonąjį Imperatorių apgailėtinu žmogeliu, nesugebėsiančiu mums sutrukdyti. Tegu tarp saviškių jis garsėjo protu ir galingais kerais, – bet ar gali žmonės, tuo labiau, kažkas vienas – susidoroti su mūsų pulkų jėga, mūsų magija?!

Taip, jis sugebėjo. Geltonasis Imperatorius išvijo mus iš savo pasaulio ir prirakino prie grandinės, kaip šunis. Dabar, kai žmogus prieina prie veidrodžio, jame privalome pasirodyti ir mes. Tik ne savo pavidalu, o atkartodami ko kūną, jo judesius. Laikas sustojo. Mes daugiau nepriklausom sau. Niekas mūsų pasauly nemiršta, niekas negimsta. Diena keičia naktį blankios, tuščios. Metai susiliejo į trūkčiojančią juostą iš svetimų vaizdinių. Aš nieko nejuokinau šimtą metų ar penkis šimtus? Neprisimenu, o Umunas nemoka skaičiuoti.

Atsidūrę anapus, mes neprisimename, kas esame. Ir taip gėdinga suvokti tai grįžus, prasibrovus pro svilinantį burtų šydą, paliktą mūsų Priešo. Beje, aš jau lioviausi jo nekęsti. Tiesiog pavargau. Juk veidrodžių pasaulyje kiekvieną dieną vis daugiau…

Tačiau kartą Valdovas tarsi atsibudo ir nusprendė, kad gana kentėti šį pažeminimą. Jis sukvietė savo išminčius bei magus ir įsakė panaikinti burtus. Laikui bėgant jie ir taip nusilpo. Kartais, būdamas atspindžiu, jaučiu neramų norą perspausti delnu veidrodžio paviršių.

Mane surado. Valdovas pats priėjo prie manęs ir mostu liepė keltis. Kai išsitiesiu, vos siekiu jam iki krūtinės, – jis labai aukšto ūgio, storas, platus. Ant galvos – tarsi lizdas iš velniaplaukių, ilgų ir slidžių, besirangančių; sako, jis gali pasiųsti vieną jų, kad tasai praurbintų pilvą nusikaltusiam. Tik ką tai dabar gąsdina?
– Tu juk žinai, kad aš ieškau Žuvies, – ramiai sako Valdovas, žiūrėdamas į kairįjį mano antakį. Po to, kai grįžau per veidrodį tą, paskutinįjį kartą, jis kartais trūkčioja. Dar ne.
– Žinau, – atsakau rimtai, nors taip ir norisi pajuokauti apie žuvavimą sausumoje. Juk šis pavadinimas – tik simbolis, kadaise įdėtas į pranašystę: “Pirmoji prabus Žuvis. Veidrodžių gilumoje žmonės pastebės siaurą juostelę, ir jos spalva nebus panaši į jokią kitą spalvą. Vėliau, viena po kitos, prabus likusios formos. Jos sudaužys veidrodžius ir šį kartą jų nepavyks nugalėti. ”
– Tu būsi Žuvimi?
Štai dabar antakis ima trūkčioti.
– Negi prakeikimas panaikintas?
– Beveik. Trūksta vieno žodžio. Tavo. Reikia, kad pasakytum “taip”, – Valdovas šypsosi, lyg pasakęs pokštą, o aš jaučiu, kaip Umunas šokteli kartu su antakiu. Kvailas padaras, jį juk pastebės!
– Aš netinku, o Valdove, šiam žygdarbiui. Per mažai tikiu Pergale.
Nutylu. Viską, ką galėjau pasakyti, tiksliau, viską, ko sakyti buvo negalima, jau ištariau. Aš iš tiesų nenoriu nei kariauti, nei sekti karių pėdsakais. Tuo labiau, eiti armijos priekyje.
– Jis juokauja, – įsiterpia patarėjas. –  Negali trūkti tikėjimo tam, kas vien savo mintimis, be magijos pagalbos, sugebėjo sukurti gyvą padarą. Tiesiog šį tikėjimą reikia nukreipti tinkama linkme.
Mane išpila karštis, nereikia net prakeikimų, sąmonę užlieja baimė ir pyktis. Umuną kažkas pastebėjo, ir jis daugiau nebepriklauso man! Jį paprasčiausiai gali atimti ir sutraiškyti, – juk mano draugo nesaugo nemirtingumo prakeikimas. Reiktų užmušti jį pačiam, dabar, bet negaliu tam ryžtis.
– Vadinasi, tu iš tiesų kažką tokio išgalvojai? – Valdovo veido išraiška – tarsi alkano tigro, kuris ką tik pamatė grobį.
–  Ne tokio, o tokį, – pataiso jį nusilenkdamas patarėjas.
Prasižioju, ketindamas pasakyti ką nors labai netinkamo, bet staiga mano rankovė plyšta, ir lauk išlenda pasišiaušęs ir įsiutęs Umunas.
– Tai aš jį sugalvojau! – pareiškia jis išdidžiai. – Tai mano tikėjimas didesnis už visų.
– Užsičiaupk, – sakau, bandydamas jį pagauti. – Ar nenutilsi, kvaily tu!
Bet jis nežinia kaip išsprūsta per pirštus, užsiropščia ant galvos ir nageliais įsikabina į man plaukus. Tik dabar pastebiu, jog mus plačiu ratu apstojo burtininkai, o pats vyriausias iš jų laiko rankose… šviesą. Kerinčią, senovinę ir jauną vienu metu; galėčiau gėrėtis šia virpančia juostele visą gyvenimą. Bet vargu, ar verta užsiimti meditacija, kai tau ant galvos tupi išgalvotas žvėrelis ir cypia ant Valdovo. Cypia ir cypia, įrodinėdamas savo mėgstamą kliedesį, mosuodamas letenėlėmis (kiek aš naktų praleidau, kurdamas kiekvieną pirštukų sąnarį, mažytes pagalvėles, odos piešinį!) – ir niekas jo nepertraukia, atidžiai klausosi, prasižioję iš nustebimo. Gal iš tiesų tiki, kad jis teisus?? Noriu priversti žvėrelį nutilt, įsakau mintimis, prašau, – nieko. Umunas tarsi apaugo nepramušamais mano mintims šarvais, ko niekad anksčiau nebūdavo.
– Jis? – klausia Valdovas vyriausio mago, kai Umunas uždusęs nutyla.
– Visai įmanoma ir netgi labai tikėtina, – linkčioja tas.
Kažkas iš burtininkų pranyksta, į jo vietą metasi kitas, – burtų ratas neišyra, aš netgi jį matau, matau, kaip plonytės gijos driekiasi nuo vieno mago iki mago, kaip persipina ir susilieja į nuostabios šviesos juostelę, besiraitančią vyriausiojo rankose. Oras tarsi išsiuvinėtas auksine vėsa…

– Antros galimybės neturėsim. Kalbėk aiškiai.
– Taip, o Valdove, tai jis. Didesnio tikėjimo mes nerasim, – sako burtininkas ir žiūri į mane. Ne, ne į mane.
Jis žiūri į Umuną. Jie visi į jį žiūri.

– Pasiruošti perėjimui! – šaukia neaprėpiamos mūsų armijos šimtininkai bei tūkstantininkai, ir grėsmingas ginklų žvangesys išgąsdina netgi mane. Staiga kažkas nuplėšia man nuo plaukų Umuną, tuoj atsigręžiu, bet spėju tik pamatyti, kaip mano vargšas draugas cypdamas lekia į šviesos nasrus, į tą nuostabią juostelę, kuri iškart jį praryja, blykstelėjusi juodai.

Dabar visur turi atsiverti veidrodžiai – langai, per kuriuos mūsų kariuomenė pasipils ten, naikindama viską pakeliui, o mano Umunas, gauruotas didžiaakis žvėriukas, užsitarnaus amžiną gėdą kaip šių skerdynių pranašas…

Čiumpu vieną iš šviesos gijų, kurios blyksi numestos prie burtininkų kojų, visa savo baime ir visu likusiu tikėjimu bandydamas sukurti perėjimą sau. Manęs nesuspėja pagauti, ir štai jau lekiu sidabriniame ūke, – dangau, tai pasirodo taip lengva, o jie šitiek metų rezgė savo kerus! Karštis ir šaltis, ir – ne, lai tai būna ne kojų trepsėjimas, ne paskui mus sekančių pulkų riaumojimas! – tiesiog kraujas kala smilkiniuose.

Aš žinau, ką dabar mato to pasaulio žmonės: jų atspindžiai staiga išnyksta, ir veidrodžių viduryje prasimuša nenusakomos spalvos šviesa, aštri kaip peilis, Veidrodinė Žuvis–pjūklas. Šviesa platėja, ir pasigirsta tolimas ginklų žvangesys, mūsų ginklų… Veidrodžiuose pasirodo Umuno snukelis, bet aš jau pasivijau jį, griebiu už uodegos, nubloškiu šalin… Ir, nesuspėjęs pasukti pats,
  įsirėžiu
  į visus veidrodžius
  iš karto.