Pavargusio žmogaus dejonės

„... ir saulė nejudėjo, kaip nuvargusio žmogaus sapne. “
A. Škėma

Maži muilo maišeliai sudrumstė mano sukurtą tylą. Girdžiu kaip Tavo

cukrinės rankos bando pasiekti tik tai, kas egzistuoja aukštai – mano

susapnuoti drugiai. Jie geltoni. Nežinau, pamiršau spalvas, jie turbūt

raudoni. Ryškiai raudoni.

Tavo veidas atsispindi nešvariame vandenyje. Ir ten gyvenančios

žuvys išsigąsta tylos, o gal cukrinių rankų. Tyla ir naktis - 

nuostabiausia gyvenimo akimirka, kuri trunka tol, kol akis užlieja

nuovargis ir nusivilimas.

Tyla. Kai negirdi nieko, išskyrus įkyrų kaimynų juoką. Jie žaliais

šaukštais vagia tavo nutriušusią nuotaiką.

Raudona, visur raudona, o aš nesuprantu ką darau, bet darau, nes

varva ašaros iš supuvusių vaizdų. Matau kaip tampu šluota, kuria

sušluoja sudužusių žmonių šukes. Žmonių, kurie nesupranta, kad

skausmas -  tai kraujas ir dainos žodžiai. Jie persekioja kiekvieną

minutę ir sako, kad tau laikas miegoti, o miegoti tu neini, nes ryt

atsikėlus pašėlęs skausmas vėl primins, kad esi žmogus, o

kavos puodelis tik dar labiau padidins norą išeiti į gatvę ir paglostyti

benamį šuniuką, kuris kiekvieną rytą pribėga prie kojų ir pirmiausia

nepamiršta paklausti, ką šiąnakt sapnavau. Gaila, kad jis negali

šypsotis, nes šypsena man butų kaip cukraus gabalėsis arbatoje.

Cukrinės Tavo rankos.

Girdžiu kaip sakai: o paskui tavęs laukia kelionė, kova. Kova su

miegu ir nuoboduliu ir tas šlykštus klausimas: kodėl už sienos dungsi

laikrodis?

Po pirmos septynios. Gal kažkam atėjo laikas. Laikas. Nežinau ar tai

turi prasmę. Neturėdama širdies aš klajosiu be galo, kaip tas

benamis šuo ir gersiu kavą be cukraus, nes cukrus per saldus mano

gyvenimui.


Rytas, prasidėjęs vakare, sudrumstė valgymo ritualą. Ir viską

pamiršus man teko užsidėti šaltus batus, kišti nosį į susikurtą

vasarą, kur žydėjo gėlės ir klykė įkyrios papūgos, o beždžionės,

pamiršusios šypsotis, negailėjo cheminėje Saulėje nokintų bananų.

Mano skleidžiama šiluma tirpino krentančias bespalves snaiges.

Maža to, pirštai bandė jas sutraiškyti visiems laikams.

Ir vėl mačiau, kaip dieną išlieti raudoni dažai troško skverbtis į

žalią asfalto dėmę.

                                    Pavargau

Nesuprantu, kodėl akyse atsiradęs smėlis suparalyžavo kojas.

Gerai būtų dabar turėti duris, pro kurias ryte galėčiau išeiti.

                                    Namo

Kur auga smilgos ir skamba balsas, renkantis mėlynes...

Nespalvoti sapnai pasiklydo voratinkliuose.


„Aš išjungiu elektrą, ir tamsa sugeria mane. Guliu kaip

užmūrytasis, kuriam leista alsuoti. Guliu kaip nukryžiuotasis, kurio

niekas neprikals prie kryžiaus. Guliu ir laukiu. Sugeriu į save garsus.

Mano siela buvo sausa kempinė, čelestos metaliniai garsai pripildo

jos duobutes ir kanalus. Siela išbrinksta, ir vėl esu nemirtingas. “

A. Škėma