vėjuota
boružė ant kaklo
įsikabinus dantimis į odą
kad vėjas nenunertų:
aš būčiau sėdusi ant varpos
bet tu atrodei stabilesnis
gražus ir aukštas prisigėręs
ryto kvapo
o aš maža ir su taškais
ir baimė kad suplėšysi mane -
dar ne – ne laikas
šokti žemėn
obuoliu
supūti