?buvo diena.. nežinau nei kokia, nei apskritai nieko apie ją. bet ten, kur ji buvo, taip būna visada. tiksliai mažai ką atsimenu. tik tiek, kad pamačiau tave. buvo labai gera. dieve, kaip seniai buvau tavęs nemačius! krūtinėje kažkas suvirpėjo. pažįstu tą jausmą. neklausk, kodėl nenoriu jo pripažinti.
tada pasirodė ji. nežinau, kas ji tokia, ją mačiau pirmą kartą. nežinau kodėl, bet atrodė, kad esu kažkokiam beprotnamy. tu jai padavei minkštą žaislą. tokį, kaip man per gimtadienį. tik kažkodėl su ragais. skamba kvailai. bet ten, kur tai vyko, viskas kvaila..
tu ją pabučiavai. tada pasakei man:
-mergyt, tikiuosi, tu per daug neįsižaidei?
-tu to niekada nesužinosi,- vos sulaikydama ašaras ištariau aš.
ir vėl nežinau kaip, nežinau kodėl, bet atsidūriau ant savo mokyklos laiptų. sėdėjau žvarbią rudens naktį su chalatu ir verkiau. buvo visiškai nusispjaut į tai, kad mane kažkas pamatys. mintyse buvai tu. tu buvai dar vienas, kuris mane įskaudino. tu buvai dar vienas, kuris melavo. atrodė, kad tą akimirką supratau, kad visas aplinkinis pasaulis, visi žmonės yra kažkokie nešvarūs, purvini. dieve, tu irgi purvinas! ir tai buvo baisiausia.
viskas buvo taip sveiku protu nesuvokiama-beprotnamis, tu, ji, aš, žaislas, tavo žodžiai, laiptai.. viskas be ryšio..
žadintuvas...
dabar žinau, kodėl buvo taip keista. sapnuose visada taip būna. kažkas sakys, kad tai buvo tik blogas sapnas ir jį reikia pamiršti. bet aš tikiu jais. prisimeni, iki mamos mirties likus savaitei mes visi keturi, artimiausi žmonės sapnavom, kad ji mus palieka. tai kaip suprasti šį sapną? nebežinau...
toks jausmas, kad paklydau pati savyje.. ką aš jaučiu? ko noriu? ko noriu iš savęs, ko iš kitų? ko man reikia iš tavęs?
velnias.. man skauda..
tik prašau, jei mane paliksi, palik dabar, kol dar neįsimylėjau tavęs iki galo. jei dar neįsimylėjau..
bet vis tiek.. velnias.. skauda..
norėčiau, kad ir tas skausmas būtų tik sapnas..
velnias.. skauda..
