Nuostabus, šiltas vasaros vakaras. Kažkur tolumoje pradunda traukinys. Dvelkia vasara, gaiva ir... mėšlu. Visgi kaimas. Nors koks čia kaimas, gal tiksliau - Kauno pakraštys. Pusvalandis kelio ir tu jau miesto centre. Gali į valias žingsniuoti po gražųjį sneamiestį, Laisvės Alėją, Nemuno krantinę bei daugybę kitų nepaprastų vietų.
Sėdžiu ant seno, rudo suoliuko, šalia geltono močiutės namelio. Dažai aptrupėję, lentos suskilusios, apaugusios samanomis bei kerpėmis. Rašau, sąsiuvinį pasidėjusi ant Jurgos Ivanauskaitės knygos "Agnijos Magija", kurios dar nepradėjau skaityti. Knyga, rodos, išties stebuklinga, ji pripildo orą indiškų smilkalų kvapo, lotoso žiedų aromato, atrodo, kad tolumoje skambčioja varpeliai, užkabinti ant šventųjų karvių kaklų... O tenai, prie obels, ar tik ne senas brahmanas medituoja?
Deja, nei šventųjų karvių, nei brahmanų, nei smilkalų dvelksmo čia nėra. Tik dailus lietuviško kaimo peizažas... Bet vaizduotė visgi suteikia spranus..
Šiandien atsisakiau keliauti į Kauno centrą, aplankyti Čiurlionio galeriją ir išgerti jaukioj kavinukėj puodelį mėtų arbatos. Dievinu mažas jaukias kavinukes, bet tegu visa tai palaukia rytojaus. Šiandieną aš pasilieku gamtos prieglobsty, žydinčiam ir žaliuojančiam sode, kur sirpsta vyšnios, žydi bulvės, dobilai, vėjas paglosto ir pakedena medžių plaukus... Sėdėjau žalioj pievoj ir skaičiau "Juodąjį Obeliską". Gyvenau kartu su Remarko herojais, piktinausi infliacijos atneštu skurdu, badu bei kitais vargais... Linksminaus kartu su jais ir kažkodėl labai palankiai žvelgiau į juodą humorą. Keista, bet pasirodo ir tokiais laikais yra iš ko pajuokauti. Vis pakeldavau galvą nuo knygos ir vėl grįždavau į nuostabų sodą, kur jaučiaus saugi, kur niekas negrėsė ir, rodos, jokios bėdos negalėjo pakliūti. Pamenu, dar prieš porą mėnesių sėdėjau mokyklos suole ir svajodavau apie tokias akimirkas, apie vasarą, atostogas ir šį gražų, nepaprastą pasaulio kampelį.
Taigi, sėdžiu dabar ant suoliuko ir rašau, o mintys bei prisiminimai taip greit keičia vienas kitą, kad niekaip nespėju jų užrašyt.
Visai neseniai aš klaidžiojau po pradėtą ir, deja, nepabaigtą statyti mūsų namą. Jis toks didelis, toks šaltas ir tamsus (langai užkalti lentomis). Jau nebepamenu, kokių reikalų vejama įsmukau vidun. Matyt, vaikščiojau aplink, kažko ieškodama ir pamačiau neužkaltas rūsio duris. Ta paslaptinga juoduma ir sklindanti vėsa traukė bei baugino (ką gali žinoti, gal koks maniakas ten įsikūręs savo buveinę, namo juk seniai jau niekas nelanko...). Vis dėlto smalsumas nugalėjo ir aš žengiau vidun. Drėgnos, aptrupėję plytų sienos man kuždėjo, jog namas, apie kurį dažnai svajodavau kaip apie išsigelbėjimą, pabėgimą iš civilizacijos suniokoto Vilniaus, sugrius dar nepapastatytas. Ir tai liūdino sielą, vertė tankiau plakti širdį. Užlipau laiptais į viršų, aplankiau kiekvieną kambarį, mintyse girdėdama kadais ištartus žodžius: "Čia, kur langas žvelgia į rytus, bus virtuvė. Gera matyti kylančią saulę rytais geriant kavą. Čionais - vaikų kambarys. Erdvu, pakaks vietos ir tau, ir sesei. Visgi, jei labai norėsit, turėsit atskirus kambarius - vienos bus viršuj, kitos - apačioj... " Tai buvo gal prieš dešimtį metų, bet rodėsi, jog tik vakar. Tik vakar šis namas buvo šviesus, kupinas meilės ir šilumos, į jį buvo sudėtos visos santaupos ir viltys...
Ką tik pro šalį praūžė dar vienas traukinys, kažkur skalijo šunys... O gal čia ir nebūtų taip ramu gyventi, o gal per daug nuošalu, o gal kaimynai iš tiesų vagys ir plėšikai, o ne malonūs senukai... Sėdėjau ant suolelio, kuris kažkada buvo vaikystės žaidimų vieta, ir mąsčiau... Vėjas glostė ir kedeno man plaukus. Ne, tai ne vėjas, tai amžiną atilsį senelis guodžia ir ramina mane. Sielą persmelkė nostalgija ir melancholija.
Na, ir kam to reikia? Kam tie skaudūs prisiminimai, kam tas liūdesys? Juk liko močiutė, liko geltonas medinis namelis, aptrupėjusiais dažais... Likom mes su mama, retsykiais čia užklystančios, liko tėtis Vilniuj, sesuo Klaipėdoj... Tai kodėl neapleidžia nerimas? Gailestis praėjusio laiko, neišsipildžiusių svajų, išblėsusių vilčių... Tai kodėl taip skaudu žiūrėti į tą baltą šmėklą, griozdišką namą, taip niekad ir nebaigtą statyt...
Graudu, vis dėlto, kad ir kaip save guostum. Prisimenu senelio laidotuves, abiejų senelių, vieno, kai dar buvau visai mažutė, kito - kai jau šiek tiek paūgėjus - dvylikametė. Nebėra nei vieno senelio... Abu buvo nepaprastai geri man. Abu ilsisi ramybėje. Tikiuosi, jiems ten gera, nes jie to tikrai nusipelnė. Liko močiutės. Viena savo geltoname namelyje, kita - Gerontologijos centre - nevaikščiojanti, nekalbanti... "Gyvas lavonas" - girdėjau taip kažką sakant. Krūptelėjau nuo šių žodžių tada, krūpteliu ir dabar. Ach, mano miela močiute, iš kurios paveldėjau norą rašyti ir dar daug kitų puikių savybių, kada gi tu pagaliau nurimsi? Kada gi baigsis tavo kančios, kada paliksi šį neteisingą pasaulį, lėmusį tau šitokią senatvę?.. Mano akyse kaupėsi ašaros.
Drebu. Visgi ne toks jau šiltas šis vakaras, kaip man pirma pasirodė. Kaimynystėje kažkas klausosi radijo. Saldžiai kokti populiarioji muzika... Lietuviškas popsas. Už namo kampo kažkas subruzdo ir baisiai mane išgasdino. Tai pasirodo baigštus katinas, vos mane pamatęs jis movė į krūmus. Aš irgi panorau kur nors pasislėpti, kad nesurastų daugiau manęs liūdni prisiminimai, kad nebegirdėčiau galvoje balsų iš praeities. Geriausia išeitis grįžti į namą, pasiimti Remarko knygą ir toliau gyventi su žmonėmis, kurių likimai nepalyginamai sunkesni už manąjį.
"Brangioji Ramune, supraski pagaliau, jog nesi pasaulio nuskriaustoji, jog kiti kenčia ir kentėjo kur kas labiau už tave. " - dar vienas paslaptingas balsas (kažin, iš praeities ar ateities? O gal iš dabarties?). Prisiverčiau pagalvoti apie tai, kas gera. Ir žinote ką? O gi atradau begales puikių dalykų savo gyvenime... Turiu mylinčius tėvus, turiu šaunią sesę, turių ką valgyti, kuo apsirengti ir netgi daugybę visai nebūtinų, bet mielų daiktų... Gyvename nuosavame name Vilniuje, aplink jį - gražus gražus sodas... Kaimynystėje pilna geranoriškų žmonių. Man visada liks draugai, kurių daug kas galėtų pavydėti. Liks artimi žmonės, kuriuos aš nepaprastai myliu. Net jeigu jie ir paliks šį pasaulį, niekada neišnyks iš mano prisiminimų. Galėsiu vėl ir vėl džiaugtis akimirkomis, praleistomis kartu su jais. Žinau, jog niekada nenutrūks mano ryšys su aukštesnėmis jėgomis... Kad ir kaip bėgčiau nuo Dievo, Jis visada manęs lauks ir pačiupęs už pakarpos pastatys į teisingą kelią...
Staiga susivokiau, kaip aš neprastai myliu šį pasaulį. Su jo vargais ir rūpesčiais, su skurdu, neteisybe, absurdu... Bet juk pastebėjote, kad gyvenime vyrauja harmonija. Visą blogį visuomet atsveria gėris. Tad ir šiais netikėjimo bei materializmo laikais tikiu, kad keikvienam iš mūsų bus atlyginta už vargus. Gal ir nemadinga dabar ši nuostata, gal daugelis perskaitęs nesupras arba bandys ginčytis, tačiau aš vistiek tikiu, tikėjau ir tikėsiu. Nes viltis visuomet padeda gyventi ir pasijusti laimingu. O nepataisomi optimistai niekada nesiskundžia ir neverkšlena. Nesu tokia, bet bandysiu tapti. Kodėl gi nežvelgti į pasaulį nusiteikus pozityviai?..