Aš ir Joris - draugai

Stoviu prie suskilusio lango ir tyrinėju skilią briauną. Aštri dar ir kaip. Stipriau pirštu paspaudus ir kraujo nubėgtų.
Paprašau, kad draugas Joris paliestų ir pats įsitikintų. Bet jis bijo.
Ko bijai? Briauna neįkas, ji tik aštri. Joris dar daugiau atsitraukia nuo stiklo.
Keistas mano draugas Joris. Stoviu prie briaunos, ir Joris stovi. Ko jis stovi?
Žinai, Jori, jei tu nebrauksi, tai kas nors kitas perbrauks. Stovi Joris ir atrodo mąsto, bet prie briaunos neina. Tyrinėju aš briauną toliau, bet kartais vieną akį užmetu į Jorį. Jori, eik namo, ko čia stovi, ko lauki, jei nelieti briaunos, geriau eik iš čia, Jori!
Joris pasimuisto, bet vis tiek stovi šalia, nesitraukia. Keistas mano draugas Joris. Ei, Jori, žinai ką? Pasisuka Joris į mane ir su savo akelėm tokiom mielom žiūri į mane. Žinai, Jori, nebrauk šiandien per briauną jei nenori, nubrauksi rytoj, gerai? Apkabinu jį per pečius ir traukiam per kiemą. Paspiriu ant mūsų kelio pasimaišiusią skardinę. Zin zin zingulin  - nurieda ji priekin. Prieinam vėl prie jos, vėl spiriu – zinzin gulinzinzin. Vėl priėjus prie skardinės, ir Joriui pasiūlau - spirk, Jori, spirk!
Joris pažvelgia į mane lyg dar lauktų patvirtinimo. Spirk Jori!
Joris išsivaduoja iš mano rankų, užbėga skardinei iš priekio ir spiria atgal – dūžta stiklas. Dabar žinau, kad Joris nenori liesti skilusio stiklo briaunos nei šiandien, nei ryt. Gerai, Jori, gerai. Vėl apkabinu Jorį per pečius. Aš ir Joris, du draugai, einam.