Drama: muilo operų konkliuzas

JI:
Surišk rankas,
suskaldyk širdį,
ištrink jausmus kuriuos taupiau -
numesk gyvenimą kurį sušildėm,
apvemk viltis - jas sudaužiau...
nuleisk rankas,
sušuk į veidą - aš nemyliu,
pravirk bejausmėm ašarom karčiom.
numok ranka beribiam toliui
ir neskaityk to, ką parašiau...

JIS:
Nutilk netikus moteriške,
kiek atrakint sielos spynų reikėjo man
ir kaukių vieną po kitos nuplėšt reikėjo -
atkišęs savo nuogą jausmą rodžiau tau.
kai tu aptižusiom uogienėm,
gaižiu pavydu išdeginai žaizdas,
aš dar tikėjau
tau, sau  sukūriau aš TIKRAs maldas.
sugadinai aplašindama seilėm,
neberašyk tų žodžių netikrų,
tu išbraukei seniai tą meilę,
kurią tiek kartų tau jaučiau.

JI:
Tu išeini bejausmis ir "nekaltas"-
visas kaltes juk išdėliojai man!
Bet atsisuk, tik pažiūrėk kas velkas,
nors nesisuk, nereikia,  kam?
Širdy taip tuščia ir vėjuota,
juk viską išdalinau tik tau,
bet tau nereikia to, išeiki,
nors verksiu šitą naktį dar labiau...

JIS:
Taip gera visa tai palikti,
ir atsikvėpt išpūsta krūtine,
nuo ašarų išmirkusį žieminį paltą
greit išdžiovint pavasario galia...
Aš dar gyvensiu, siela žydi!
juk taip ilgai tavęs ji buvo užgožta.
Jos žaizdos gyja -
ji vėl myli,
o tu - tik užmarštis pikta...

(Po metų....)

JI
Man taip skaudu ir lyg tyčia lyja,
dejuoja  medžių šakos naktyje,
man taip ilgu,
tavęs man reikia - pasiilgau
ir gąsdina mane ši vienuma.
Bandau paskambint,
bet tavo numeris nutyla,
pasikeitei jį,
kad pasislėptum nuo manęs,
tyliai verkiu
žinau - nesveika -
bet šiandien negaliu aš būti be tavęs...

JIS
Ji nuostabi - tokios man reikia,
myliu jos lūpas ir akis
dailių jos bruožų
pyktis neiškreipia
tokia švelnutė...
lyg pienių pūkas plaikstantis laukuos.
Tos raganos kur buvo
prisimint nenoriu,
tiek nervų sugadino pernai man,
o tie skambučiai nesustojo-
nors aš sakiau - atstok, juk viskas baigta jau.
Kiek kartų teko skaudžiai nusivilti,
bet šitas kartas tikras man
tai ji yra tik man skirtoji
tik ją aš myliu - ir nieko daugiau...