Rašyk
Eilės (72236)
Fantastika (2171)
Esė (1688)
Proza (10352)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 40 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Dar neišsivedėjęs saldus šampanas, pakėlęs mano nuotaiką, vis vertė šypsotis. Ach, koks svajingas šio vakaro malonumas. Šokčiau, dainuočiau. Bet tas nerimas jo veide, kažkas jį slegia, ta šypsena, ji tokia pat liūdna kaip ir... Vairuotojas staiga kreipėsi į Ernestą.
- Bose...
- Matau... – pasisukes pažiūri pro galinį langą.
Nesupratau, kas čia vyksta. Staiga iš nugaros pasipylė šviesos fontanas. Smūgis. Pajutau kaip Ernestas suspaudė mano ranką. Širdis daužėsi lyg patrakusi. Vairuotojas bandė atsiplėšti nuo mus besivejančio visureigio, bet buvo beviltišką. Staiga jis prisivijo mus ir važiuodamas lygiagrečiai su mumis trenkėsi į šoną. Mašina susvyravo ant slidaus kelio, ji ėmė suktis. Įsikibau į Ernestą, prisispaudžiau, blaškė po visą mašiną. Jutau, kad tai galas, mirtis mūsų ieško, jau liečia. Vairuotojas tiesino mašiną, bet ši įlėkė į griovį. Sekundės dalį lyg buvau be sąmonės. Ernestas greit išsitraukė pistoletą, tokį juodą. Išsigandau, kas čia vyksta, nejau tai buvo suplanuota. Pakėlusi galvą, ant kelio stovinčia mašina mačiau kaip per miglą. Atsidarė durelės, išlipa stambūs vyrukai. Ir jis, tas vyras, tas pats vyras. Ernestas atidaro dureles, mūsų vairuotojas atrodo susižeidė, taip pat mojavo ginklu, šaukė kad spruktume. Keli šūviai. Ant kelio nuvirto vienas iš tų virukų. Tada vėl kurtinantis trenksmas, serija šūvių, kraujas aptaškė atviras dureles, vairuotojas nušautas. Ernestas bandė atsišaudyti. Išsitraukė mane iš mašinos.
- Bėkim!..
Tempė per mišką, dar vienas šūvis iš kažkur ir Ernestas susmuko. Parkritau. Jis klupi, aplink ant sniego vien tik kraujas plečiasi tarytum norėdamas ir mane užplūsti. Kėliau jį tempiau.
- Stokis bėgam. Greičiau... Greičiau....
Dabar žinau ką jaučia žvėris kurį medžioją. Kur pasislėpti, kur rasti saugų kampą. Jis atsistojo, nebe toks stiprus, vos pabėgo, prispaudęs ranka žaizda, o kraujas pro pirštus srūva, laša ant sniego. Prieš akis kaip siena išdygo eglynas. Bėgom, kojas gėlė šaltas sniegas. Tempiau jį, o medžiotojai lyg vilkų ruja, staugdami vijo, spietė į kampą. Jutau kaip mudviejų jėgos senka, kaip lėtėja žingsniai. Kruvinom rankom susikibę sustojom. Pasigirdo dar serija šūvių. Šauksmas. Jis atsiklaupė ir daugiau neįstengė bėgti. Žaizdą nemirtina, bet kraujas  vis bėgo ir bėgo. Vėl šūviai.  Balsai vis artėja ir artėja, reikia slėptis. Iš šaknų išrauta apvirtusi didžiulė pušis, pribėgau, o ten kaip tik kapo dobė dviem. Jei pasiseks, mūsų ten neras. Raginau, tempiau iš paskutiniu jėgų.
- Ernestai dar truputį... Dar žingsnelį...
- Negaliu, bėk, gelbėkis pati, aš tave pridengsiu.
- Ne, - atsiklaupusi šalia bučiavau jo rankas. – Kartu... Visur kartu... Išsigelbėsim...
Iš paskutiniu nušliaužė iki duobės įvirto. Aš šalia apsikabinusi prisispaudusi slėpiau jį.
- Tave sužeidė? – perbraukė per kruvinus kailinius.
- Ne, čia tavo kraujas. – Užspaudžiau jo žaizdą su šaliku.
- Suras tave ir mane, geriau bėk.
- Nebėgsiu. Tavęs nepaliksiu... Mirsiu, bet nepaliksiu... – Bučiavau jo lūpas, tildžiau.
- Tai tu mane myli?
- Myliu... – Sūrus kraujas ant lūpų. O bučiniai tokie saldūs.
- Jei myli tai gelbėkis, bėk...
- Negundyk... Girdi negundyk... – spaudžiausi prie jo, raminau.
Pasidarė siaubingai šalta. Tie kurtinantys šūviai. Pasigirsta balsai. Jis tvirtai suspaudęs laiko pistoletą, jei reiks šaus. Minutės virto valandomis. Gyvenime dar nebuvau taip tvirtai įtikėjusi, kad mirti nebus baisu. Nes jei jie čia ir neras mūsų, mes greit sušalsim. Galas jau buvo čia pat. Tarp medžių šakų išnyra ilgos šviesas ir kaip ilgi velnio pirštai vejosi aplink šakas, žybčioja, šokinėja. Pasigirsta kiti balsai.
- Ėėė... Kur jūs? – sustoja netoli. – Žėk kiek, kraujo. Kur jie?
- Po velniais, žiūrėk pėdsakai.
Mirtis jau čia pat, kvėpuoja į  veidą, laižo savo plonu liežuviu man širdį. Užsimerkiau, lengviau numirti bus. Nušvinta dangus, jau matau angelus, dangų, Dievą, savo artimus ir mylimus žmones, ten jau su jais rankas man ištiesęs stovi ir mano mylimasis.
- Radom...
- Radom...
Neatsimenu kas buvo toliau. Bet žinau, kad likau gyva, atsipeikėjau kažkokiam kambary. Šiltai apklota. Nuo jo kraujo sulipę plaukai, sustirę kojų ir rankų pirštai. Apsičiupinėjau, dar gyva, dar sveika. Atėjo kažkokiai žmonės. Apžiūrėjo, paklausinėjo kaip jaučiuosi, liepė eiti su jais. Įsodinu į mašiną, kažkur važiavom. Tylėjau, jie taip pat tylėjo. Gal jie mano budeliai. Bet ne parvežė namo, nunešė į kambarį, paguldė į lovą. Viskas lyg sapne, kažkokioje migloje, ir tas vaiko verksmas, ir tie judesiai. Vaiko auklė kažką man sakė pasilenkusi, nieko nesupratau. Netekau samonės ir vėl.
Vos pramerkiau akis jau žinojau, kad viskas baigėsi, aš namie. Puoliau per kambarius, šaukiau, kviečiau, kur jis, kur Ernestas, kas atsitiko, kaip jis, ar jis gyvas. Stovi tarp durų išsigandusi auklytė, ir tie du vyrai, kurie mane čia atvežė. Sako, kad viskas baigta. Kas baigta, ramina, bet nerandu priežasties, kodėl turiu nurimti, kodėl turiu nustoti jį šaukti jei man jo reikia.
- Jo nebėra... – Vos pralemeno auklytė.
- Ne, netikiu, jis yra, kur jus jį paslėpėte. Jis nemirė, aš žinau, jis gyvas.
- Neverkite, tik nesijaudinkite. – Sūpavo klykianti kūdikį.
- O tas kitas, kur užpuolė?
- Jis irgi negyvas, mes juo jau pasirūpinom...
Numiriau dar kartą. „Jis irgi... “ reiškias mums pavyko, Ernestas nužudė savo didžiausia priešą. Bet kas iš to jei ir Ernesto nebėra.
Ilgai gedėjau. Nemačiau kaip jį palaidojo, nemačiau jo karste, nemačiau, netikiu, jie meluoja, jis gyvas, jis tikrai gyvas... Bet tada kodėl jis neateina, kodėl nepasako, kad viskas gerai. Jo bosas pasakė, kad nuo šiol aš esu jo globoje ir galiu būti visiškai rami. Bet būčiau daug ramesnė Ernesto glėby, būčiau daug saugesnė šalia jo.
Niekur neradau paguodos, niekur, nebuvo man užuovėjos nuo to skausmo. Per tas dienas nuo ašarų ir skausmo visai išsekai dingo ir grožis, pusiau sudžiuvusi mumija slankiojo bedvasė po namus. Ir aš noriu mirti, ir aš. Kančia, kokia kančia. Tokios pabaigos neturėjo būti. Kodėl mano gyvenime vien skausmas?..

Pabaiga!!!
2004-07-20 16:01
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-21 18:40
IcEteAtE
ei ne!!!!!! mAN LABAI PATIKO !!!!  Bet kodel jis turejo mirti ??? Prasau parasyk 11 dali :))) bet kad jis tik gyvas butu. Na kaip nors. KAd butu pasislepes ar panasiai ... Na prasau :))) man reikia jo gyvo :)))))0 labai prasau :** siaip labai liux
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-20 23:54
St Sebastianas
Kai kas man rekomendavo šį kūrinuką. Paskaitęs šią dalį nusprendžiau, kad nelabai norėčiau skaityti prieš tai buvusių. Kažkaip primena pigų holivudinį snukdaužį.
Besardi šiek tiek suklydo. Pistoleto spalva manęs beveik nedomina. Man įdomiau koks tai buvo pistoletas. Šiaip daugelis pistoletų būna būtent juodi. Nors, turiu pripažinti, kad būtų smagu paskaityti "išsitraukė tokį fioletavą pistoletą.":D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-20 23:45
Nyarlathotep
Prieš palikdami kūrinį - perskaitykite!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-20 23:39
Juoda_Kate
Taip laukiau, taip laukiau..... O tokios pabaigos ir nesitikėjau... Per daug standartiška... Vienas numirė, o kito "globon" pateko.. Čia gerai ar nelabai? Nors šiaip pats kūrinys laabai patiko. Kasdien laukdavau naujos dalies...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-20 19:05
Besardi
"- Bosia..." - man nuskambejo kaip Vasia :)) turetu buti "Bose"

"Ernestas greit išsitraukė pistoletą, toki juodą." - juoda toki, zinotsia :) Manau niekam neidomu, kokios spalvos (na gal tik St Sebastianui). Negi norejai pabrezti, kad vat juodas, o ne raudonas, zinotsia :)

"Atsidarė durelės, išlipa stambus vyrukai" - jei jau atsidare, tai islipo (vartok ta pati laika).

"Ir jis, tas vyras, tas pats vyras."- ir kas cia per vyras. nei 2, nei 14. Visiskai nesupratau, kas ten tas vyras.

"Ant kelio nuvirto vienas iš tų virukų." - vyyyyruku. Is kuriu beje? Siaip buvo "tas vyras", dabar jau "tie vyrukai". tai kiek ju ten buvo, 1 ar 10?

"- Bėkim!.. " - davai, ka? ristele, ristele :} Kazkaip siek tiek nenaturaliai skamba. Manau, norejai graziai pasakyti, vietoj pvz "varom", kas butu daug itikinamiau :) Greiciausiai manau tokioj situacijoj, sakytu "bek" arba "begam".

"klupi" - kas cia dabar? siaip tai klupo (ir u ilgoji).

"Kėliau jį tempiau" - ar kablelio niekur netruksta?

"Prieš akis kaip siena išdygo eglynas" - tai ar jie cia uz kampo pasuko? kaip gali eglynas isdygti kaip siena? juk ziuri, kur begi. O jei neziuri, tai ir ileksi i ji. Cia man jau fantastika kvepia :)))

"jį, o medžiotojai lyg vilkų ruja, staugdami vijo, spietė į kampą." - tikrai? o kam jiems staugti? gal sauke "sustokit, palaukit, ne taip greitai, mums sunku begti, juk sniegas" ? :}}

"o ten kaip tik kapo dobė dviem" - tikrai? kazkas kazka laidojo, o lavonas nusprende pasivaikscioti. Nugi ir vel fantastika :}

"O bučiniai tokie saldus" - nu nors uzmusk, neisivaizduoju tokioj situacijoj buciuojantis... Kas galetu? ypac jei tai merginai tai naujiena. turetu butu i kelnes pridarius, o cia? dar gal greituka irgi suveike? fui, kaka.

"Tarp medžių šakų išnyra ilgos šviesas ir kaip ilgi velnio pirštai vejosi aplink šakas, žybčioja, šokinėja" - siaubas, ne sakinys. Paziurek, kiek klaidu! :(

"Įsodinu į mašiną, kažkur važiavom. " - ir vel. kas cia tau? baisiai skubejai kurini kisti i rasykus? ale gi visai netikrinta. Siaubingai truksta nosiniu, kai kur ju nereikia. raides supainiotos, laikai irgi. kableliai metosi, kur ju visai nereikia, kur reikia ju nerasta. ajajai. baisu, labai baisu. greit bek taisyti.

Didelis ir riebus minusas tau :(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą