Rašyk
Eilės (72265)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10357)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Rytą anksčiausiai išbėgau iš namų. Bendradarbės išsigandę klausinėja ar man su sveikata viskas gerai. Stipriai sudirgę nervai ir šlykščiausia mintis pasaulyje, kad reiks grįžti namo. Neturėjau net kur pasislėpti, kur pabėgti, nuo prievartos, tas senis gali mane surasti, o jei ne jis, tai Ernestas. Vakarui atėjus vėl pamačiau, kad stovi lauke ta mašina, o jis atsirėmęs rūko, žiūri į langus. Kol dar visi neišėjo maniau paspruksiu. Bet šefė atėjusi į mano kabinetą man siūlė su ja nueiti į bariuką, šiek tiek išgerti, atsipalaiduoti, vėliau jos vyras atvažiavęs mus parveš namo. Nenorėjau namo, namie jis. Bet ir vaikas, visa diena jo nemačiau, o gal grįžusi jų jau neberasiu. Skambinau į namus, niekas neatsiliepė. Surinkau jo mobilaus numerį, kviečia, atsiliepė.
- Kodėl niekas namie neatsiliepę?
- Todėl, kad namie nieko nėra.
- O kur auklė su vaiku? – Jaučiau, kažkas negerai.
- Sakiau, kad jei manęs neklausysi... – Patenkintas balsas net zvimbė nuo malonumo.
- Nekenčiu tavęs. – Numečiau ragelį.
Kur dabar dėtis, ką daryti, neturiu nei namų, nei saugaus kampelio kur pasislėpti. Šefė gera, suprato, kad namie nelaimės. Pasakiau, kad su draugu susipykau, kad nenoriu namo. Nuvežė į senąjį butą. Pasėdėjom abidvi, išgėrom po taurele konjako. Vidurnakti išvažiavo, per langą nulydėjau ją akimis. Vėl akys užkliuvo už mašinos, vos pravertų langu, tai vėl jis. Užsirakinau duris, užgesinau šviesas. Laukiu, tylu. Girdžiu kaip laiptai suskamba nuo žingsnių, širdis sustojo. Jis ateina, nejau veršis į vidų. Suskamba durų skambutis, pasigirsta beldimas. Aš vos kvėpuoju, vos gyva iš baimės ir įtampos burna išdžiuvusi. Išgirstu kaip spyna sutraška, jis ateina, jis atrakina duris. Atsidaro duris, jis jau viduje, uždaro atsargiai. Viskas, jau skaičiavau savo gyvenimo paskutines minutes. Meldžiausi ir prašiau lengvesnio galo.
- Gabriele... – Lyg pasigirdo, lyg pasivaideno. – Gabriele kur tu?.. – Ernesto balsas.
- Aš čia... – vos girdimai sušnabždėjau.
Uždegė kambary šviesą, išsigandęs žiūri į mane. Susirietusi kamputi, lyg giltinės laukianti, didžiulėm išplėstom nuo siaubo akim.
- Važiuojam iš čia greičiau.
- Jis apačioje, laukiai manęs... – Sukausi į sienas, slėpiausi už delnų.
- Pabėgo. – Kėlė mane nuo grindų.
- Maniau čia jis... Mirtinai įsigandau... – Įsikibau kuo tvirčiau į Ernestą.
- Nesijaudink viskas gerai, jis mane pamatė...
- Kas dabar bus? – kibausi į jį, gaudžiau jo žvilgsnius.
- Važiuojam namo, tavo sūnus tavęs laukia.
- Gerai, važiuojam... – Iš tos baimės pamiršau kokį skausmą man Ernestas buvo sukėlęs.
Tipenau iš paskos. Įsodino į mašina. Pajudėjom, ilgai nelaukęs paklausė.
- Ne jau aš tau tapau toks šlykštus ir atgrasus?
-? – pasisukau į jį, ką aš galiu pasakyti.
- Nekenti manęs, šlykštiesi manimi? – žiūri tiesiai prieš save, lyg ledinis, be jokio gilaus jausmo.
- Neklausk...
- Tiesiog atsakyk, kaip taip greit nustojai mane mylėti, o gal visai nemylėjai.
- Gal galim apie tai nesikalbėti? – Tyliai paprašiau.
- Tai reiškias tu manęs tikrai nemylėjai.
- Nenoriu apie tai kalbėtis.
- Nenori ar negali?
- Nenoriu... – Apsipyliau ašarom.
Daugiau nekankino, parvežė namo. Visą vakarą vėl prasėdėjo prie televizoriaus. Atskirai šįkart miegojom. Jis mane saugo. Aš saugi. Vėl neapykanta jam atlėgo. Ir tas jo klausimas, ar aš jį mylėjau, taip mylėjau. Ir dar tebemyliu...
2004-07-18 13:47
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-18 20:07
Pilka
šis bei tas, bet... paimta nuotrupa kasdienybės, tik kad joje nieko naujo neatrasta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-18 18:28
Nyarlathotep
IMHO, čia yra balastas, kaip muilo operose.
"Šitoje serijoje išvysite, kaip veikėją toliau persekioja piktasis nepažįstamasis, ir tik atlėkęs mylimas ir neapkenčiamas tuo pat metu don Ernestas išgelbsti nuo persekiotojo. Po milžiniškos emocijų iškrovos, veikėja užmiega don Ernesto glėbyje kankinama minčių apie meilę".
Veikėjai cikliškai pykstasi ir taikosi, ir veiksmas praktiškai nepajuda iš vietos. Tai galima sau leisti ilgesniame darbe, aišku. Bet... Geriau tuo nepiktnaudžiauti, nes numuša susidomėjimą darbu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-18 13:51
adata
Na va kokia atomazga o sakai vien skausmas:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą