XIX

tik prie Tavęs, prie beprotės,
kaip aštuonkojis, sepija, dėlė
priglusiu
  paraudusiom
akim ieškosiu
bėgdamas nakty

atvinguriuosiu gyvate
pro lango plyšį mėnesienoj
tarsi rūkas
įplevensiu

tik vieną mirusią -
Tave galėsiu pabučiuot
ir kaukiant bėgt kapan
suvalgius nuodą
saldžiai kartų - vyšnią pilnoj
cinamono lėkštėj