O(!)pozityvumas

Šeštą ryto pabeldė į duris. Galvojo, užklups netikėtai. Bet aš nemiegojau. Jau tris metus jų laukiu. Įleidęs sistemos parankinius, atsiraitojau dešinę rankovę.
- Kairėje blogos venos, - paaiškinau.
Atsipeikėjau tvankioje kameroje ant čiužinio. Pro langelį duryse krito nedraugiška šviesa. Trošku. Apsidairiau: aplinka jau nekart įsivaizduota. Ant sienos įžvelgiau užrašą, bylojantį "Didysis Brolis dėjo Didįjį Skersą ant tavęs", šalia mažesnį - "Viltis- man ne motina". Daugiau nieko vertingesnio.
Gal po valandos atėjo ir išsivedė prieblandų labirintais. Nuošaliam kabinete pasodino priešais pliktelėjusį vyriškį pavargusiu veidu. Jis padėjo tetrį į šalį ir paklausė:
- Balsavot?
- Taip, - stengiausi laikytis tvirtai.
- Už tų buvusį a moteriškį?
- Už moteriškį.
- A koj?
- Profesorė. Žino kaip tamponą įdėt...
Iš užnugario tvojo per galvą daiktu panašiu į plytą... Atsikėlęs kameroje radau dubenėlį su ryžių nuoviru. Vos spėjau pasistiprinti, vėl išsivedė. Šįkart pašnekovas buvo jaunesnis, apsisiautęs baltą chalatą, požiūrį slėpė už tamsių stiklų.
- Kaip savijauta? - pasiteiravo.
- Save jaučiu, - nesumojau, ką daugiau atsakyti.
- Jūsų atvejis įdomus. Skaitote mitologinio pobūdžio eiles neįgaliųjų klube "Puriena", įgarsinate pasakas akliems vaikams...
- Tik kiškį... Ir ežiuką retkarčiais.
- Iš kur įkvėpimas atpučia?
- Rašau tai, ko nesusapnuoju.
- Pažiūrėkit, - parodė lapą su išplaukusia tamsia dėme, - ką primena?
- Tik nemąstantis gali suprast.
- Aišku... Dar vienas klausimėlis: kiek kartų per dieną šlapinatės?
- Vieną. Bet ilgai...
Atjungė. Sapnavau Aukštuosius Panerius: traukiniai skriejo nežinoma kryptim... Pažadino. Buvau pririštas prie lovos. Venoje įkištas kateteris, apie galvą laidų raizgalynė. Prie manęs palinko jauna moteris griežtais akinių rėmeliais.
- Jums trūksta solidarumo ir tolerancijos, - sausai tarė.
- O jums?! - nustebau.
- Penkis kubikus ir didinkite srovę! - liepė kažkam, paskui atsigręžė į mane, - jūsų absurdškos mintys nulėmė nepakančią kalbėseną ir neadekvačią elgseną, jūs persismelkėte absurdu, jūs tapote absurdu... Laikas gydytis, mielas mano.
- Eik tu...
Nespėjau baigti. Viskas išnyko neginčijamam saldume. Neliko prieštaros.

Apgyvendino bendrabutyje, davė dviratį. Dirbau kasininku supermarkete. Socialiai užtikrintas lauktinu rytojumi.
Vieną vakarą sutikau seną pažįstamą.
- Sveikas! - džiugiai pripuolė, - klube nesirodai, nekuri... kodėl?
Net nesusimąsčiau. Ištuštėjusi galva pati judino liežuviu:
- Neturiu kam pasakyti.