Sekmadienio metas

Ant pečių gula sutemos. Negaliu paslėpti dienos, taip trumpai teaplankančios vėlyvą rudenį. Niekur eiti, nieko sakyti nebenoriu, įstrigau. Pasiilgau klibančios taburetės virtuvėje ir šilto arbatos kvapelio istorijų. Manyje švelniai murkia tinginys, laižo kojas, braukydamas uodega prašo paskolinti bent valandėlę sekmadienio tylos.
Įsijungiu stalinę lempą ir jaukiai įsitaisau draugiškos šviesos palapinėje.
„Kokia prabanga šitaip plūduriuoti išprotėjusio greičio laike,“- neva protingai pagalvoju. Mano artimiausio kaimyno – arbatinuko – dugną atakuoja ugnis. Jaučiuosi lyg žiūrovas prieš pakylant spektaklio uždangai. Nusvirusios rankos abejingai irkluoja po stalu.
Vanduo tyli, nesiduoda prakalbinamas kaitrių liežuvėlių. Išgirstu silpną trūkčiojantį šiurenimą. Turbūt pakilo pirmas oro burbuliukas, išsiritęs dugne. Aš, aš, aš, - atsiliepia kitas, daug nekantresnis. Jį užgožia nauji, viens kitam šurmuliujantys savo kalba. Pasikutenimų turgus vis garsėja, erzeliuoja, dūsauja. Kažkas, iškalbėjęs visas savo aistras, nebetenka kantrybės. Atitrūksta nuo savo giminės ir ima išdidžiai kilti aukštyn. Puikybė auga, plečiasi, kol pagaliau pergalingai pramuša vandens plėvelę. Kariuomenė akimirkai nuščiūva. Nematomi taškai puodo dugne pučia naujus oro balionus ir po vieną leidžiasi į pavandenius. Jų randasi tiek daug, kad vėl ima bartis, stumdytis, vis garsiau sproginėja paviršiuje.
Pagaliau įkaitusio vandens pyktis pavirsta burbuliuojančia sutartine.
Užvirė. Ar išgersit kas nors su manimi arbatos?